Jean-Paul Sartre’o proza kaip filosofinės minties atspindys

Straipsnyje tęsiama žurnalo Logos Nr. 94 ir Nr. 95 numeriuose pradėta Jean-Paul Sartre’o pasaulėžiūros analizė. Šiame, jau trečiame, straipsnyje apie J. P. Sartre’ą pažvelgiama į pasaulėžiūros atspindžius jo literatūros kūriniuose. Čia J. P. Sartre’o grožinės literatūros veikalai matomi ir analizuojami kaip tokie ir jo mokslinės-filosofinės literatūros kontekste. Mūsų straipsnyje pažymima, kad žmogaus būties klausimai, analizuojami jo literatūros kūriniuose, yra tiek pat skvarbūs, kaip ir jo filosofijos veikaluose. Šiame straipsnyje daromos išvados išanalizavus ryškiausius J. P. Sartre’o literatūrinius veikalus: Velnias ir gerasis Dievas (pranc. Le Diable et le Bon Dieu, 1951), Už uždarų durų (pranc. Huis clos, 1944), Musės (pranc. Les mouches, 1943), Šleikštulys (pranc. La nausée, 1938) ir kai kuriuos kitus. Pastebima, kad literatūrinių veikalų herojai savo elgesiu, mintimis, tikslais akivaizdžiai atspindi egzistencializmo filosofijos pavyzdžius. Čia herojai siekia humanizmo būtent per egzistencinį mąstymą, per egzistencinę elgseną. Siekdami humanizmo jie protestuoja prieš tokį sociumą, kuriame žmogaus ego tenkinimas pavirto ne tik gyvenimo rutina, bet ir tikslu. J. P. Sartre’o literatūriniuose veikaluose įžvelgiamas aiškus suvokimas, kad žmogaus galimybė daryti pasirinkimus yra tas metodas, kuris gali vesti prie humanizmo, ant kurio, kaip pamato, galima statyti kitokį sociumą. Būtent kelias kitokio sociumo link ir pats naujos kokybės sociumas kaip idealas atsispindi J. P. Sartre’o ne literatūriniuose, o filosofiniuose veikaluose: Egzistencializmas – tai humanizmas (pranc. L’existentialisme est un humanisme, 1946), Sąsiuviniai, skirti moralei (pranc. Cahiers pour une morale, 1983), Dialektinio proto kritika (pranc. Critique de la raison dialectique I et II, 1960, 1985) ir kituose. Straipsnyje konstatuojama, kad J. P. Sartre’o grožinės literatūroje egzistuojantis pesimizmas dėl žmogaus būties neatrodo toks beviltiškas, jei tą būtį apmąstysime jo filosofinių veikalų fone. ĮVADAS Le

The article draws conclusions based on an analysis of the most prominent of Sartre’s literary works such as: The Devil and the Good Lord (Le Diable et le Bon Dieu, 1951), No Exit (Huis clos, 1944), The Flies (Les mouches, 1943), Nausea (La nausée, 1938) and some others. It is observed that, by their behaviour, thoughts and aims, the characters of the literary works manifestly reflect the philosophy of existentialism. It is through their existential behaviour and existential thinking that these characters seek humanism. Seeking humanism, they protest against a society in which satisfying the human ego has become not just the routine of life, but also a goal. In literary writings by Sartre, one can gain an understanding that the possibility of making choices by the human being is the method that can lead towards humanism, which can serve as a foundation for building different society. Notably, the path towards this different society and this new society as an ideal find their reflection not in Sartre’s literary writings, but rather in his philosophical works: Existentialism Is a Humanism (L’existentialisme est un humanisme, 1946), Critique of Dialectical Reason (Critique de la raison dialectique I et II, 1960, 1985). The article puts forward the contention that pessimism over the existence of the human being that is evident in Sartre’s works of fiction does not seem so hopeless if this existence is contemplated against the background of his philosophical writings.