Lygybės principas demokratijoje. Politinių teisių dedukcija

Kiekvienas visuomenės narys visada įgyja tiek „geros būties“, kiek leidžia jo galios ir socialinės aplinkybės. Visuomenės nario specifinį statusą lemia daugelis veiksnių: giminystės ryšys, asmeninės savybės, veiklos rezultatai, valdos, autoritetas, valdžia. Tačiau prigimtinių talentų ir sugebėjimų skirtumai yra šalutinis dalykas, jie neturi įtakos asmenų, kaip lygių piliečių, statusui. Vieno pasiekta visuomeninė „gera būtis“ gali taip smarkiai skirtis nuo kito visuomenės nario „geros būties“ lygio, kad šis skirtumas virsta grėsme jų solidarumui. Taigi, kokiu būdu yra galimas bendras teisingumo standartas, kai visuomenės nariai vadovaujasi šališku požiūriu į savo socialines situacijas? Aukščiausiu savo veiklos tikslu asmeniui gali būti būtina laikyti individualią autonominę būtį ir sureikšminti tik savo privačius interesus. Kitam žmogui, kaip moralinei būtybei, gali būti svarbu nesiekti savo privačios gerovės maksimumo ignoruojant kitus žmones. Dėl požiūrio į teisingumą įvairovės kiekvienas visuomenės narys įgyja teisę siūlyti sprendimus, kaip įtvirtinti arba išsaugoti jo įsivaizduojamą teisingumo proporciją, o vėliau šią proporciją įgyvendinti individualiai, kartu su kolegomis arba visos visuomenės mastu. J. Rawlsas siūlo „su variacijomis, kurios nukelia piliečius žemiau, dorotis įstatymų priėmimo stadijoje – kai gali būti sukurtas pakankamai lankstus pirminių gėrybių indeksas“. Piliečiai yra autentiški savo reikalavimų šaltiniai. Jie turi teisę kelti reikalavimus institucijoms, kad įgyvendintų savąją gėrio sampratą. Implikuojama, jog piliečiai, dalyvaujantys socialinio bendradarbiavimo sistemoje, geba prisiimti atsakomybę už savo tikslus. Politinio teisingumo koncepcija apibrėžia sąžiningo bendradarbiavimo sąlygas. Kuris sprendimas optimalus, gali paaiškėti tik priimant ir įgyvendinant sprendimus dėl geriausių teisingumo standartų, kai visuomenės nariai patys įsitikina, ko verti jų priimti sprendimai, kad jų teisėti lūkesčiai išsipildytų.

Law and morality are inseparable. That is why question between principles and society aim is often met. The society consists of separate individuals and government, including judges, must keep the wellbeing of the group of people out of reach of harm. Every person should be interested in the interests of all society. So fundamental rights and political decree are very close to each other. Social security cannot be more important than principles like equal humanbeings must have equal opportunities and contrary. The rights cannot be absolute and the same is with the society’s aim. Someone’s conduct can be justified until he does not break the axiomatic right. The other way the state is obliged to punish the offender. The separate human right can be limited in order to reach bigger social benefit. R. Dworkin separates arguments based on political decree from arguments based on principles and claims that the latter bargains with democracy. But the most important thing is that separation of individual rights and social aim must be led by good will and intention. Looking through the liberal conception of equality it must be said, that fundamental human rights have to be safeguarded not only by legislature but also by a judge.