Nedarbas ir nusikalstamumas Lietuvos kaime po 1990 metų

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama kaimo socialinės raidos, taip pat nedarbo ir nusikalstamumo problema, atsiradusi po 1990 m. ir išlikusi aktuali iki šių dienų. Socialinė kaimo padėtis tiriama lyginant Lietuvos kaimo socialinės raidos bruožus su įvairių ES valstybių ir kitų valstybių panašiais rodikliais. Daugiausia dėmesio atrankiniame tyrime skiriama kaimo gyventojų sudėčiai pagal amžiaus grupes, išsimokslinimą, užimtumą, ūkininkų ūkių dydžius ir galimybę įsigyti arba išsinuomoti žemės, taip pat nusikalstamumo foniniams reiškiniams (pvz., girtavimui), kitoms nusikalstamumo prielaidoms. Gyventojų amžiaus struktūrą, o kartu ir demografinės senatvės laipsnį lemia gyventojų reprodukcijos režimas ir kiek mažiau – jų migracija. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, vyksta gyventojų senėjimo procesas. Ypač spartus Lietuvos kaimo senėjimas. Taigi vis mažiau darbingo amžiaus gyventojų yra kaime, o tarp jų – gana didelis nedarbas (mūsų tyrimo duomenimis – 10–15 proc.). Nors daugelyje ES valstybių kaimiškose vietovėse gyvena beveik pusė, Skandinavijos šalyse – net iki 67 proc. gyventojų, o Lietuvoje – tik maždaug trečdalis gyventojų. Be to, Lietuvos kaime gyvenantys žmonės daugiausia dirba žemės ūkyje (66 proc. – mūsų tyrimo duomenimis), o kitų Europos valstybių kaimiškų vietovių gyventojų tik maža dalis dirba žemės ir miškų ūkyje. Netgi kaimynėje Estijoje – tik 26 proc., o Lietuvoje, palyginti su Estija, – 1,5 karto daugiau kaimo gyventojų dirba žemės ūkyje. Lietuvos kaimo gyventojų išsimokslinimas yra gana aukštas, o degraduotų asmenų skaičius Lietuvos kaime vis dėlto augo.