Indian higher education: some reflections
| Author | Affiliation |
|---|---|
Joshi, K.M. | |
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2013 |
Indijos aukštojo mokslo sistema yra labai sudėtinga. Ją valdo įvairios ministerijos ir kitos reguliuojančios institucijos. Bendroji mokymosi aprėptis siekia 15 %, ir Indija vis dar atsilieka nuo pasaulio šalių vidurkio. Esant gana lėtiems viešojo sektoriaus augimo tempams, privatus sektorius apima apie 63 % visų aukštojo mokslo institucijų bei 52 % visų besimokančiųjų aukštosiose mokyklose Indijoje. Nepaisant įvairų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti lygybę, egzistuoja dideli lyčių, etninių grupių, ekonominių klasių ir vietovių skirtumai. Kokybės bei efektyvumo užtikrinimo politikos rezultatai buvo nepakankami dėl blogo reguliavimo ir nenuoseklaus įdiegimo. Daug reguliuojančių aktų ir priemonių buvo numatyta įvairių komisijų ir komitetų, siekiant pagerinti aukštojo mokslo prieinamumą, kokybę ir lygybę bei pasitikti šio sektoriaus atvėrimą pasauliui.
The higher education system in India is complex. The regulators associated with governance are overlapping and entangled across various ministries and regulatory bodies. With a Gross Enrolment Ratio (GER) of 15 per cent, India is still below the world average. With relatively stagnant growth of public sector, private sector now accounts for 63 per cent of the total higher education institutions and 52 per cent of the total enrolments in Indian higher education. Despite various intervention measures to address equity objectives, disparity still exists in terms of gender, ethnic groups, and economic criteria and by location. Quality and efficiency policy responses and their endeavours have been insufficient accompanied by poor regulations and its subsequent implementation. Multiple regulations and measures have been envisaged by different commissions and committees to enhance the access, quality and equity to face the challenges of opening-up this sector globally.