Regional institutionalism in Southeast Asia

This article demonstrates how regional institutions in Southeast Asia help solving common problems (political, security, economic, environmental, social, cultural, ect.), form common rules, norms and customs for cooperation, create the agreed agendas for regional issue management. In the article, using a neo-liberal institutionalism approach, it has been ascertained what factors influence the effectiveness of the selected intergovernmental regional institutions in Southeast Asia, facilitate the regional response and reaction to common regional (economic, security, political, social) challenges. Regional agenda usually depends on actors, regional order (power structure within the region) as well as on regional identity. Institutions legitimate the region, but on the other hand, regional identity legitimates institutions. Theoretical paradigm in the article is neo-liberalism. Two requirements should be fulfilled in order for neo-liberal institutionalism to be aplicable: (1) there should be common interests (as gains are achieved through cooperation), (2) it is required that variations in the degree of institutionalization would exert substantial effects on the state’s policy. The article analyzes how regional institutions in Southeast Asia form the possibility for the region to emerge as a single actor in the international system. Analysis of multipurpose regional institutions in ASEAN demonstrates how organization serves the purpose of enhancing the efficiency of transactions among states, but the ambiguity in them also functions as a tool to manage distribution of power.

Straipsnyje aptariamos regioninės tarptautinės institucijos Pietryčių Azijos regione, kurios formuoja bendras regiono politikos taisykles, aktyviai dalyvauja sprendžiant regiono klausimus, susijusius su saugumu, ekonominio bendradarbiavimo ir politinėmis regiono perspektyvomis. Regioninės tvarkos nuostatos yra susijusios su tarptautine sistema, kuriai atstovauja tokio pobūdžio institucijos vykdydamos regioninę politiką. Dėl šių priežasčių institucijų poveikis gali turėti įtakos regionalizacijos procesų tęstinumui konkrečiame regione. Pietryčių Azijoje regionas formavosi kaip dekolonializacijos proceso padarinys, saugumo dinamikai regione įtaką darė Šaltojo karo ideologinė konfrontacija. Institucinio bendradarbiavimo sklaidą regione paskatino tai, kad buvo daug tarpvalstybinių konfliktų, vykstančių valstybių viduje ir išeinančių už regiono ribų. Dėl daugiapolės Pietryčių Azijos regiono galios struktūros institucijų veikla tampa aktyvesnė, jeigu tai susiję su konkrečių išorinių ar vidinių problemų sprendimo būdų suradimais. Institucijas galima laikyti vienomis svarbiausiomis politinėmis priemonėmis, formuojant konkrečią saugumo ir politinę darbotvarkę. Regioninės galios struktūros legitimavimas ‒ viena iš institucijų funkcijų regioninėje politikoje, o pačios institucijos tampa regioninės tvarkos palaikymo priemone.
Nustatyta, kad regioninių institucijų efektyvumą Pietryčių Azijoje lemia reglamentuotas regionui aktualių klausimų sprendimas ekonominio bendradarbiavimo, transporto, aplinkosaugos, politinio dialogo vystymo srityse. Institucijos Pietryčių Azijoje atlieka papildančios struktūros vaidmenį sprendimų priėmimo procese, daro poveikį atskiroms nacionalinėms valstybėms, jų piliečiams ir kartu teikia siūlymus ieškant konkretaus iškilusių problemų sprendimo. Straipsnyje analizuojamas regioninis institucionalizmas Pietryčių Azijoje daugiausia dėmesio skiriant ASEAN organizacijai. ASEAN institucinių struktūrų formavimas vyko lėtai, daugiau dėmesio buvo skiriama dialogui tarp regiono valstybių. Tačiau dabar institucijų vaidmuo, jų efektyvumas veikti regione ir už jo ribų tapo vienu iš svarbiausių ASEAN bruožų: kasmetiniai užsienio reikalų ministrų susitikimai, nacionalinių sekretoriatų veikla valstybių narių sostinėse, ASEAN sekretoriato, įvairių laikinųjų ir nuolatinių komitetų veiklos, valstybių viršūnių susitikimai. Išsiaiškinta, kad regioninių institucijų efektyvumas pasireiškia politinių ir saugumo konsultacijų skatinimu tarp regiono valstybių, pasitikėjimo kūrimu, preventyviosios diplomatijos raiška Azijos ir Ramiojo vandenyno regione.