Options
Literature and Christianity: the aspect of theodicy
Čiočytė, Dalia |
Date Issued |
---|
2018 |
Literature is a form of human consciousness, so the main question raised by literary theological thought is more concerned with the human being than with God. Literature interprets and seeks to explain the existential experience of the individual and society. God appears in the context of literary introspection when artistic thought seeks for the ontological essence and existential meaning of being human. The theology of literature investigates the literary interpretation of the origin and sense of existence, and holds literature to be a variant of the individual theological quest, namely an existential test for the Christian doctrine. The main collision between literature and Christianity (the traditional Western religion) is the justification of God in the context of evil. This paradox is investigated through theodicy, a philosophical and theological attempt to reconcile the traditional divine characteristics of omnibenevolence, omnipotence and omniscience with the occurrence of evil or suffering in the human world. The contradiction between the omnipotence of God and the evil that exists in the world is the main question concerning the existential experience of God, and a question that provokes literary thought. Literary theology (theological thought seen in literary works, a form of the so-called theology of experience) considers the paradox of God’s love and existential evil, and the possibilities for the justification of God in the face of innocent suffering. Many literary works, from Dante to contemporary literature, raise the theodic issue. The apexes of literary theodicy are works by Fyodor Dostoevsky (Brothers Karamazov, 1880) and Albert Camus (La Peste, 1947). Literary theodicy artistically points to the depth of the problem of innocent suffering.
Literatūra, kaip žmogiškosios savimonės forma, klausdama apie Dievą ir religinį santykį su juo, iš esmės klausia apie žmogų, jo kilmę, ontologinę esmę, egzistencinę prasmę. Dievas pasirodo literatūrinėje introspekcijoje, kai žmogus meniniu mąstymu ieško savo paties prasmės. Literatūros teologija, tarpdisciplininė teorija, literatūrą suvokia kaip krikščionybės mokymo tikrinimą egzistencine patirtimi. Krikščionybės, – tradicinės Vakarų pasaulio religijos, – ir literatūros dialogo esminė kolizija yra Dievo kaip meilės samprata blogio akivaizdoje. Šį paradoksą reflektuoja teodicėja, – filosofinis teologijos prieangis, filosofinė ir teologinė pastanga pateisinti Dievo sutikimą su visokeriopu pasaulio blogiu ir mirtimi. Teodicėjinė problema yra pagrindinė, giliausioji egzistencinės Dievo patirties problema, provokuojanti literatūrinę mintį. Plačiausia teologijos definicija teigia, kad teologijos esama ten, kur tikintysis siekia reflektuoti bei analizuoti savo tikėjimą, pasiremdamas kitų nei tikėjimas sričių duomenimis. Tai vadinamoji patirties teologija. Taip žvelgiant patirties teologijos forma yra ir į literatūrinį tekstą įausta tikėjimo refleksija, – literatūrinis tikėjimo tikrinimas egzistencine patirtimi, literatūrinė teologija. Literatūrinių teodicėjinės problemos svarstymų atveria daugelis kūrinių nuo Dante’s iki šiuolaikinės literatūros. Paradigminiai literatūrinės teodicėjos kūriniai yra F. Dostojevskio Broliai Karamazovai (1880), A. Camus Maras (La peste, 1947). Šie ir kiti kūriniai, interpretuojantys pasaulio neteisingumo įspūdį, išryškina ypatingą semantinę įtampą tarp teodicėjinio atsakymo nesaties ir atsakymo galimybės, ir šios įtampos erdvėje plėtoja įtaigiausius nekaltos kančios problemos svarstymus.