Darbo santykiams su užsienio elementu taikytinos teisės nustatymo kriterijai pagal „Roma I“ reglamentą
Usonis, Justinas |
Martinėlytė, Augustina |
This article examines the rules for determining an objectively applicable law, namely habitual place of work and the engaging place of business and escape clause according to Rome I Regulation. Situations when the employee is temporarily employed in another country and international transport workers (seafarers, drivers, personnel working on board aircraft etc.) who have a base in a particular country are also revised. The base rule indicated in Rome I Regulation permits the identification of the habitual place of work for permanent international workers. The registration of the aircraft and the flag of the ship are not indicated in Rome I Regulation as connecting factors. The criterion of a place of employment laid down in Rome I suggest that even those workers who ordinarily work in more than one state have a normal place of work. This means that the place of business criterion for employing an employee will be applied very rarely. The escape clause applies only when the question of the law applicable to the employment contract has been assessed through the prism of the habitual place of work or the place of employment.
Darbe analizuojamos kolizinės taisyklės, numatančios individualioms darbo sutartims taikytiną teisę pagal 2009 m. gruodžio 17 d. įsigaliojusį „Roma I“ reglamentą (toliau – Reglamentas), pakeitusį 1980 m. birželio 19 d. priimtą Romos konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Darbe aptariama individualioms darbo sutartims taikytina teisė, kai šalys dėl to nėra išreiškusios savo valios. Aptariami įprastinės darbuotojo darbo vietos ir darbuotoją įdarbinusio verslo vietos kriterijai, netaikymo sąlyga bei situacijos, kai darbuotojai kitose valstybėse dirba laikinai. Dėmesys atkreipiamas į tarptautinio pobūdžio darbą dirbančius mobiliuosius transporto darbuotojus – jūrininkus, orlaivių palydovus. Darbe prieinama prie pagrindinių išvadų, jog Reglamente įtvirtintas įprastinės darbo vietos kriterijus leidžia įprastinę darbo vietą nustatyti ir tiems darbuotojams, kurie nuolatos dirba ne vienoje valstybėje; reglamentas neįtvirtina laivo vėliavos principo; šalys gali pasirinkti sutarčiai taikyti bet kurios valstybės teisę, tačiau individualių darbo sutarčių atžvilgiu darbuotojui taikoma didesnė apsauga, todėl jis gali naudotis visų imperatyvių nuostatų apsauga tos teisės, kuri yra objektyviai taikytina pagal reglamentą.