Socialinių inovacijų doktorantūros mokykla / Social Innovations Doctoral School

The efficiency and quality of healthcare services increasingly depend on the application of advanced governance, risk management, and control models. Internal audit, when conducted in line with international professional standards, has the potential to act not only as a control mechanism but also as a strategic partner contributing to organizational resilience and value creation. In 2024, The Institute of Internal Auditors (IIA) introduced the Global Internal Audit Standards, strengthening the emphasis on professionalism, independence, competence, and strategic alignment of the internal audit function across all sectors, including the public healthcare system. This article examines the challenges of applying these global standards within the Lithuanian healthcare sector, focusing on a specific regulatory requirement that mandates medical or health sciences education for the head of internal audit (the so-called internal medical audit). Through a systematic analysis of the Global Internal Audit Standards, national legislation on public sector internal audit, and sector-specific regulations issued by the Ministry of Health, the study identifies a fundamental normative tension between international audit professionalism and sectoral qualification restrictions. The article argues that internal audit effectiveness derives primarily from professional audit competencies, independence, and risk-based methodologies rather than from subject-specific clinical education. Drawing on an analogy with information technology audits, the analysis demonstrates that complex, knowledge-intensive sectors can be audited effectively through professional internal auditors who engage subject matter experts without compromising objectivity. The findings suggest that the current regulatory model risks professional isolation of healthcare auditors, reduced audit value, weakened organizational resilience, and inefficient allocation of scarce healthcare resources. The article concludes that aligning national healthcare audit regulation with the Global Internal Audit Standards would strengthen governance, enhance risk management, and enable internal audit to function as an integral component of professional management and innovation within healthcare institutions.

Kasmet į Lietuvą studijuoti atvyksta šimtai jaunų žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Jie čia praleidžia kelerius metus – mokosi, susiranda draugų, pažįsta miestus ir kultūrą. Tačiau baigę studijas dauguma jų išvyksta.

Lietuva jau ne vienerius metus aktyviai konkuruoja dėl tarptautinių studentų. Universitetai sėkmingai pritraukia jaunuolius iš Azijos, Afrikos, Rytų Europos ir kitų regionų – jie studijuoja, įgyja kvalifikaciją, pažįsta vietos rinką. Tačiau verslui šis potencialas dažnai taip ir netampa realia nauda: baigę studijas, didžioji dalis užsienio absolventų Lietuvą palieka.

Šis vadovėlio skyrius skirtas supažindinti su organizacijos vidaus rinkodaros samprata, tikslais, strategijomis, priemonėmis bei praktiniais panaudojimo būdais. Organizacijos vidaus rinkodara – tai tarpdisciplininė sritis, integruojanti Žmonių išteklių valdymą, rinkodarą ir komunikaciją. Organizacijų gebėjimas suteikti kokybiškas paslaugas savo klientams, vystymasis, sėkmė ir konkurencingumas priklauso nuo organizacijos darbuotojų. Organizacijos darbuotojai yra organizacijos „veidas“ ir bendraudami su organizacijos klientais perduoda jiems savo emocijas. Darbuotojų svarba organizacijos sėkmei, klientų patirčiai, reputacijai ir konkurencingumui skatina organizacijas vis labiau domėtis savo darbuotojais, jų lūkesčiais, poreikiais bei jų patirtimi organizacijoje. Būtent tuomet išryškėja organizacijos vidaus rinkodaros – kaip strateginio įrankio svarba kuriant atvirą, bendradarbiaujančią organizacijos kultūrą, skatinant darbuotojų įsitraukimą, motyvaciją, lojalumą organizacijai bei formuojant darbuotojus kaip organizacijos ambasadorius. Organizacijos vidaus rinkodara traktuoja darbuotojus kaip savo vidinius klientus ir siekia pirmiausia patenkinti jų poreikius, kad sėkmingai įgyvendinti organizacijos išorinius tikslus ir užtikrinti organizacijos klientų aptarnavimo kokybę.

Didėjant žinių visuomenės reikšmei ir vystantis aukštųjų paslaugų sektoriui, organizacinis mokymasis tampa esminiu organizacijų sėkmės veiksniu. Jis mažina darbuotojų pasipriešinimą pokyčiams, skatina prisitaikymą, žinių kūrimą ir sklaidą bei užtikrina nuolatinį tobulėjimą. Organizacijos, investuojančios į mokymąsi, tampa lankstesnės ir inovatyvesnės. Tai stiprina darbuotojų įsitraukimą, ugdo jų kompetencijas ir didina organizacijos gebėjimą prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Efektyviai valdomos žinios, procesų integracija, mokymąsi skatinanti kultūra ir lyderystė padeda organizacijoms įgyti, valdyti ir taikyti žinias, taip stiprindamos jų konkurencinį pranašumą ir tvarumą. Žmonių išteklių valdymo požiūriu, žinios yra strateginis organizacijos turtas. Praktikos, stiprinančios darbuotojų gebėjimus, motyvaciją ir galimybes dalytis patirtimi, sudaro sąlygas besimokančios organizacijos kultūrai formuotis ir užtikrina, kad žinios taptų ilgalaikės vertės kūrimo pagrindu.

This article examines how India’s draft Digital Competition Bill (DCB), read alongside India’s investment treaty landscape, can create a fresh layer of regulatory uncertainty for large technology investors. It explains why the DCB is being positioned as a distinct instrument, rather than a subset of the proposed Digital India Act or the Digital Personal Data Protection Act and identifies an early friction point: an ex-ante competition design, built around data portability and continuing access, can sit uneasily with a consent-based privacy framework. The analysis then places the DCB within the policy arc that followed the Standing Committee of Finance report and the Committee on Digital Competition Law deliberations. It asks whether India’s ersatz adaptation of the European’s framework employing the spaghetti bowl effect as a framing device. The article maps the most plausible investment treaty claim pathways if the DCB comes into force, including FET arguments tied to legitimate expectations and transparency, and indirect expropriation concerns linked to operational control over data and platform conduct, as well as, Section 38 and its exemption power, and its implications on equal treatment debates and carve out risks. The article concludes that The DCB’s objectives and boundaries need sharper articulation, and the more durable response lies in clearer right to regulate language and disciplined carve outs.

Šiuolaikinėje globalizuotoje ir sparčiai besikeičiančioje verslo aplinkoje įvairovės valdymas tampa lemiamu organizacijos sėkmės veiksniu, darančiu tiesioginę įtaką veiksmingumui, talentų išlaikymui ir tvarumui. Didėjant darbo jėgos įvairovei, organizacijos pripažįsta, kad darbuotojų skirtumų panaudojimas yra itin svarbus skatinant inovacijas, didinant klientų susidomėjimą ir atliepiant visuomenės lūkesčius. Skyriuje aptariamos įvairovės įtraukties istorinės ištakos, pagrindinės teorijos, padedančios suprasti individų tarpusavio santykius įvairovės kontekste, grupių sąveikos mechanizmai bei su jais susiję iššūkiai. Apžvelgiami motyvai organizacijoms plėtoti įtrauktį ir kai kurie galintys kilti sunkumai.

Efektyvus žmonių išteklių valdymas yra bet kurios sėkmingos organizacijos pagrindas: jis užtikrina, kad darbuotojai būtų motyvuoti, įtraukti ir vertinami. Skatinant teigiamą darbo aplinką ir darbuotojų augimą, ši funkcija atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį organizacijos kelyje į sėkmę. Pagrindinis žmonių išteklių valdymo tikslas – maksimaliai prisidėti prie organizacijos rezultatų. Šiame skyriuje apžvelgsime, kaip ši funkcija praktiškai įgyvendinama siekiant pritraukti, išlaikyti ir oriai atsisveikinti su darbuotojais. Keičiantis istoriniam ir ekonominiam kontekstui, žmonių ištekliai – kaip ribotas išteklius – darė ir tebedaro reikšmingą įtaką organizacijų raidai. „Darbuotojo kelionė“ yra palyginti naujas terminas, apibūdinantis visą laikotarpį, kurį asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai praleidžia su darbdaviu. Pasitenkinimas skirtingais šios kelionės etapais stipriai veikia darbuotojo produktyvumą ir efektyvumą. Visgi esminis žmonių išteklių valdymo siekis – tikslingai nukreipti ir panaudoti žmonių potencialą, kuriant palankiausią aplinką maksimaliems individualiems ir bendriems rezultatams pasiekti.

As economic instability grows and the risk of global threats increases – including pandemics, wars, climate crises, and sudden migration flows – conventional indicators of progress, such as gross domestic product (GDP), are increasingly recognised as insufficient to assess socio-economic development, societal resilience, and a country’s capacity to recover from crises. This article highlights the role of culture in evaluating the socio-economic development of European Union member states under conditions of uncertainty. Culture is understood as a factor shaping long-term development trajectories, influencing not only economic outcomes but also institutional quality, social trust, and societies’ ability to adapt to shocks. From a methodological perspective, the article applies criteria for assessing the cultural sector in line with the EU's "Beyond GDP" approach, focusing on cultural employment, the business environment of the cultural sector, and public expenditure on culture across EU countries. These indicators are analysed alongside levels of trust in public institutions and the Human Development Index (HDI), as well as their correlations, to identify key factors that may significantly impact societal resilience, sustainability, and long-term growth. Using descriptive and comparative methods, the study seeks to identify recurring patterns and structural imbalances across countries, particularly when high GDP levels are not reflected in social well-being or national stability. The empirical findings suggest that cultural indicators are more closely associated with long-term development outcomes than with short-term economic performance. The results indicate that the vitality of the cultural sector and consistent public support contribute to strengthening social cohesion and resilience, while their impact on economic growth is indirect and materialises through longer-term institutional and value-based transformations. The article concludes that culture should be regarded as a strategic resource for long-term development rather than a secondary component of economic policy, especially in contexts of global crisis and uncertainty.

Research on customer experience in B2B services remains fragmented, with existing studies typically examining isolated elements and offering limited insight into how customer experience is structured as a whole. The present study addresses this gap through a systematic literature review conducted under PRISMA guidelines. A comprehensive review of 21 peer-reviewed studies was conducted to identify constructs of customer experience in business-to-business (B2B) services. Through rigorous analytical organization, these constructs have been categorized into five interconnected groupings: antecedents, components, consequences, mediators, and moderators. The study’s principal contribution is the development of an evidence-based integrative map that synthesises these categories and visualizes their interdependencies, conceptualizing B2B customer experience as an interconnected phenomenon rather than a set of independent factors. The findings are presented through an explicit integrative map and a simplified structural representation, offering fidelity to existing research and analytical clarity. By revealing conceptual overlaps, missing links, and inconsistent use of constructs across prior research, the study clarifies internal structure and boundaries of the B2B customer experience construct. The findings provide a structured foundation for future empirical research and support a more coherent approach to managing customer experience in B2B service contexts.