Baudžiamosios teisės ir proceso institutas / Institute of Criminal Law and Procedure

Magistro baigiamajame darbe analizuojamas civilinio ieškinio institutas baudžiamajame procese, nagrinėjant teisę į žalos atlyginimą, žalos rūšis, civilinio ieškinio dalyvių teisinį statusą baudžiamojoje byloje, civilinio ieškinio pareiškimo, įrodinėjimo, garinėjimo ir išsprendimo procedūrinius aspektus. Magistro darbo tikslas - išsamiai ištirti civilinio ieškinio pareiškimo, įrodinėjimo ir išsprendimo baudžiamajame procese reguliavimo ir teisės taikymo problemas, ir pasiūlyti galimus teisinio reguliavimo bei taikymo praktikos tobulinimo būdus. Darbo tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai: Išanalizuoti civilinio ieškinio, kaip žalos atlyginimo būdo, paskirtį baudžiamajame procese; Ištirti civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo procesinį statusą bei jų teisių ir pareigų įgyvendinimą baudžiamajame procese; Nustatyti, kaip paskirstoma įrodinėjimo našta ir taikomi įrodinėjimo standartai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamajame procese; Įvertinti procesinių palūkanų priteisimo praktiką; Įvertinti civilinio ieškinio išsprendimo būdus baudžiamajame procese. Rezultatai: Civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra svarbi nukentėjusiojo teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimo priemonė, leidžianti viename procese spręsti tiek baudžiamosios atsakomybės, tiek žalos atlyginimo klausimus. Tačiau tyrimas parodė, kad šio instituto taikymas nėra pakankamai aiškiai ir nuosekliai reglamentuotas. Civilinio ieškinio dualistinė prigimtis, kai taikomos tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso normos, praktikoje sukelia teisės taikymo problemų ir teisinio neapibrėžtumo. Dėl BPK ir CPK normų sąveikos ne visada užtikrinamas vienodas procesinių klausimų sprendimas. Nustatyta, kad civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo procesinis statusas bei įrodinėjimo naštos paskirstymas baudžiamajame procese nėra pakankamai aiškūs, todėl teismų praktikoje kyla skirtingas šių klausimų aiškinimas. Tyrimas taip pat atskleidė problemas, susijusias su procesinių palūkanų priteisimu, ieškinio senaties termino taikymu bei civilinio ieškinio išsprendimu nutraukus baudžiamąją bylą. Magistro darbą sudaro įvadas, santrumpų sąrašas, du dėstomosios dalies skyriai, išvados, naudotos literatūros sąrašas, santrauka lietuvių kalba ir santrauka anglų kalba. Darbe taikyti tokie metodai: sisteminė analizė, teismų praktikos analizė.

Magistro baigiamajame darbe analizuojamas būtinojo gynėjo instituto teisinis reglamentavimas ir jo taikymas baudžiamojo proceso praktikoje. Tyrimo tikslas - įvertinti šio instituto esmę, paskirtį ir būtinojo gynėjo dalyvavimo veiksmingumą, identifikuoti praktikoje kylančias teisės taikymo problemas. Darbe taikomi teoriniai ir empiriniai duomenų rinkimo metodai bei sisteminis, lyginamasis, loginis ir apibendrinimo duomenų analizės metodai. Atlikto tyrimo gauti rezultatai leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad būtinojo gynėjo institutas yra išties reikšminga teisės į gynybą įgyvendinimo priemonė, kartu užtikrinanti teisingą ir sąžiningą baudžiamąjį procesą, tačiau jo mechanizmas – tobulintinas.

Magistro baigiamajame darbe išanalizuotas asmenų parodymų fiksavimo ikiteisminio tyrimo metu teisinis reguliavimas bei jo taikymo praktika, identifikuoti probleminiai klausimai šioje srityje ir pateikti siūlymai dėl jų sprendimo. Pirmoje darbo dalyje analizuojamas asmenų parodymų davimo ir jų fiksavimo ikiteisminio tyrimo metu teisinis reguliavimas: parodymų fiksavimo bendrosios taisyklės pagal BPK, parodymų fiksavimo būdai, nepilnamečių apklausų, nuotolinių apklausų, parodymų davimo ikiteisminio tyrimo teisėjui reglamentavimas. Antroje dalyje atliekamas kokybinis tyrimas - pusiau struktūruotas interviu, nustatomos ir prioritetizuojamos svarbiausios parodymų fiksavimo problemos ir jų priežastys. Taip pat analizuojama ir vertinama teismų praktika dėl parodymų fiksavimo.

Šio magistro baigiamojo darbo tikslas yra išanalizavus Europos Sąjungos ir nacionalinį teisinį reguliavimą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei valstybių narių teismų praktiką ir mokslinę doktriną – atskleisti teisminio bendradarbiavimo renkant įrodymus baudžiamajame procese teisinį reguliavimą, šio bendradarbiavimo formas ir jų taikymo problematiką. Darbe analizuojamos Europos Sąjungos teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ištakos, esmė, principai ir formos, taip pat teisminio bendradarbiavimo renkant įrodymus baudžiamajame procese priemonės, jų taikymo problematika ir Europos tyrimo orderio, kaip pagrindinio įrodymų rinkimo tarp valstybių narių instrumento, reglamentavimas bei praktinis taikymas. Atlikta analizė atskleidė, kad nors Europos tyrimo orderis supaprastino ir paspartino įrodymų judėjimą tarp valstybių narių, jo taikymas praktikoje nėra nuoseklus ir vienodas. Darbe nustatyta, kad pagrindinės problemos kyla dėl skirtingų valstybių narių procesinių taisyklių, nevienodų įrodymų leistinumo standartų, nepakankamai aiškių šio instrumento taikymo ribų, procesinių garantijų užtikrinimo ir skaitmeninių duomenų panaudojimo baudžiamajame procese. Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad veiksmingam teisminiam bendradarbiavimui būtinas aiškesnis Europos tyrimo orderio reglamentavimas, nuoseklesnis proceso dalyvių teisių užtikrinimas ir minimalių pagal teisminio bendradarbiavimo instrumentus gautų įrodymų panaudojimo standartų nustatymas.

Šiame baigiamajame darbe atlikta Lietuvos, Lenkijos, JAV ir Vokietijos supaprastintų bei derybinių baudžiamojo proceso rūšių lyginamoji analizė. Nustatyta, kad Lietuvos ir užsienio valstybių mokslinėje doktrinoje suformuluotos praktiškai analogiškos supaprastintų baudžiamojo proceso rūšių sampratos. Pažymėtina, kad derybinės baudžiamojo proceso rūšys pagrįstai pripažįstamos supaprastinto baudžiamojo proceso dalimi. Lietuvos ir Lenkijos supaprastintų baudžiamojo proceso rūšių lyginamoji analizė parodė, kad nepaisant jų sampratų panašumo, įstatymų leidėjas įtvirtina skirtingas jų taikymo sąlygas. Nepaisant to, prieita išvados, kad Lenkijos teisinis reguliavimas nenumato esminių privalumų, kurie pagrįstų poreikį keisti Lietuvos baudžiamojo proceso teisinį reglamentavimą. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos baudžiamojo įsakymo procese civilinio ieškovo procesinių teisių reglamentavimas nėra pakankamai aiškus. Dėl to kyla poreikis stiprinti civilinio ieškovo procesinių garantijų užtikrinimą.

Šiame magistro darbe remiantis teisės aktų analize, teismų praktika ir teisės doktrina, buvo siekiama sistemiškai bei kompleksiškai įvertinti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimas ir kaupimo, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ir slapto sekimo teisinį reglamentavimą, jų sankcionavimo ir taikymo ypatumus, santykį su asmens teisių apsauga ir proporcingumo principu bei nurodyti teismų praktikoje kylančias problemas. Atlikta analizė parodė, kad šių veiksmų pagrindu gauti duomenys visuomet privalomai turi būti vertinami per teisėtumo bei proporcingumo prizmę, taip pat privalomai vertinamas šių veiksmų būtinumas konkrečioje situacijoje.

Magistro baigiamajame darbe analizuojamos korupcijos apraiškų kriminalistinės prevencijos problemos nevyriausybinių organizacijų (NVO) veikloje. Pirmame darbo skyriuje nagrinėjama korupcijos ir kyšininkavimo samprata NVO sektoriuje, aptariamos pagrindinės korupcijos formos, NVO veiklos ypatumai bei tarptautiniai skaidrumo ir atsakomybės standartai. Antrame darbo skyriuje analizuojamas kyšininkavimo NVO veikloje teisinis ir kriminalistinis vertinimas, Lietuvos teisinis reguliavimas, NVO valdymo specifika bei tipiniai korupcinių veikų modeliai. Trečiajame skyriuje pateikiamas empirinis tyrimas, atskleidžiantis praktines korupcijos prevencijos problemas, tyrimų eigą bei ekspertų įžvalgas dėl veiksmingiausių prevencijos priemonių. Tyrimas pagrįstas mokslinės literatūros, teisės aktų, teismų praktikos, tarptautinių dokumentų analize, kriminalistiniu ir lingvistiniu metodais bei pusiau struktūruotais interviu su ekspertais. Remiantis tyrimo rezultatais pateikti siūlymai dėl teisinio reguliavimo tobulinimo, skaidrumo standartų stiprinimo, vidaus kontrolės priemonių diegimo ir specializuotų prevencijos metodikų taikymo NVO sektoriuje.

Magistro baigiamojo darbo „Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimai: kriminologiniai aspektai“ tikslas - ištirti kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų kriminologinius aspektus ir pateikti siūlymus prevencijai bei kontrolei. Pirmajame skyriuje aptariama kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų samprata, atskleidžiant vairuotojo ir transporto priemonės sąvokas. Antrajame skyriuje, remiantis registruoto nusikalstamumo statistika nagrinėjama kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų raiška Lietuvoje 2019 - 2025 m. Trečiajame skyriuje remiantis užregistruoto nusikalstamumo statistiniais duomenimis pateikiama kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidėjo charakteristika. Ketvirtajame skyriuje remiantis užregistruoto nusikalstamumo statistiniais duomenimis analizuojama nukentėjusiųjų nuo kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų charakteristika. Penktajame skyriuje analizuojami kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų veiksniai. Šeštajame skyriuje nagrinėjama kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų prevencija ir kontrolė.

Magistro baigiamajame darbe analizuojama tęstinės nusikalstamos veikos samprata ir jos požymių taikymo problematika Lietuvos teismų praktikoje. Pirmojoje dalyje nagrinėjamos pasirinktų užsienio valstybių tęstinės nusikalstamos veikos koncepcijos, taikomi požymiai bei jų turinys. Antrojoje dalyje dėmesys skiriamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotos tęstinės nusikalstamos veikos sampratai ir požymiams. Analizuojama dviejų ar daugiau veikų požymio turinys, bendros tyčios samprata ir jos ribos, taip pat kitų požymių – vieno šaltinio, to paties nukentėjusiojo, dalyko tapatumo, trumpo laiko tarpo ir kitų – vaidmuo pagrindžiant veikų vienovę. Vertinamas šių požymių taikymo nuoseklumas ir įtaka tęstinės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Magistro baigiamojo darbo „Sukčiavimo nusikalstamos veikos Lietuvoje: kriminologiniai aspektai“ tikslas – išanalizavus sukčiavimo nusikalstamų veikų sampratą, raišką ir kriminologinius ypatumus Lietuvoje pateikti pasiūlymus jų prevencijos ir kontrolės tobulinimui. Baigiamajame darbe analizuojama sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, samprata ir teisinis reglamentavimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Didelis dėmesys skiriamas sukčiavimo nusikalstamų veikų raiškai tiek fizinėje, tiek elektroninėje erdvėje, aptariant dažniausiai pasitaikančias sukčiavimo formas – telefoninius, investicinius, internetinius bei socialinės inžinerijos pagrindu vykdomus sukčiavimus. Darbe taip pat nagrinėjami sukčiavimus darančių asmenų motyvai, elgsenos modeliai ir būdingi bruožai, analizuojamas sukčiavimo aukų socialinis pažeidžiamumas bei veiksniai, sudarantys palankias sąlygas šių nusikalstamų veikų plitimui. Tyrimo metu vertinamos Lietuvoje taikomos sukčiavimų prevencijos ir kontrolės priemonės, akcentuojant institucijų bendradarbiavimo, technologinių sprendimų ir visuomenės informavimo svarbą. Darbe pateikiama ekspertų, dirbančių sukčiavimo nusikaltimų tyrimo srityje, struktūrizuoto kokybinio interviu analizė. Išanalizavus teisės aktus, mokslinę literatūrą, statistinius duomenis bei tyrimo metu gautą informaciją, pateikiamos išvados ir pasiūlymai, skirti sukčiavimo nusikalstamų veikų prevencijos ir kontrolės Lietuvoje tobulinimui.