Baudžiamosios teisės ir proceso institutas / Institute of Criminal Law and Procedure

Magistro baigiamajame darbe išanalizuotas asmenų parodymų fiksavimo ikiteisminio tyrimo metu teisinis reguliavimas bei jo taikymo praktika, identifikuoti probleminiai klausimai šioje srityje ir pateikti siūlymai dėl jų sprendimo. Pirmoje darbo dalyje analizuojamas asmenų parodymų davimo ir jų fiksavimo ikiteisminio tyrimo metu teisinis reguliavimas: parodymų fiksavimo bendrosios taisyklės pagal BPK, parodymų fiksavimo būdai, nepilnamečių apklausų, nuotolinių apklausų, parodymų davimo ikiteisminio tyrimo teisėjui reglamentavimas. Antroje dalyje atliekamas kokybinis tyrimas - pusiau struktūruotas interviu, nustatomos ir prioritetizuojamos svarbiausios parodymų fiksavimo problemos ir jų priežastys. Taip pat analizuojama ir vertinama teismų praktika dėl parodymų fiksavimo.

Šio magistro baigiamojo darbo tikslas yra išanalizavus Europos Sąjungos ir nacionalinį teisinį reguliavimą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei valstybių narių teismų praktiką ir mokslinę doktriną – atskleisti teisminio bendradarbiavimo renkant įrodymus baudžiamajame procese teisinį reguliavimą, šio bendradarbiavimo formas ir jų taikymo problematiką. Darbe analizuojamos Europos Sąjungos teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ištakos, esmė, principai ir formos, taip pat teisminio bendradarbiavimo renkant įrodymus baudžiamajame procese priemonės, jų taikymo problematika ir Europos tyrimo orderio, kaip pagrindinio įrodymų rinkimo tarp valstybių narių instrumento, reglamentavimas bei praktinis taikymas. Atlikta analizė atskleidė, kad nors Europos tyrimo orderis supaprastino ir paspartino įrodymų judėjimą tarp valstybių narių, jo taikymas praktikoje nėra nuoseklus ir vienodas. Darbe nustatyta, kad pagrindinės problemos kyla dėl skirtingų valstybių narių procesinių taisyklių, nevienodų įrodymų leistinumo standartų, nepakankamai aiškių šio instrumento taikymo ribų, procesinių garantijų užtikrinimo ir skaitmeninių duomenų panaudojimo baudžiamajame procese. Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad veiksmingam teisminiam bendradarbiavimui būtinas aiškesnis Europos tyrimo orderio reglamentavimas, nuoseklesnis proceso dalyvių teisių užtikrinimas ir minimalių pagal teisminio bendradarbiavimo instrumentus gautų įrodymų panaudojimo standartų nustatymas.

Magistro baigiamajame darbe analizuojamas būtinojo gynėjo instituto teisinis reglamentavimas ir jo taikymas baudžiamojo proceso praktikoje. Tyrimo tikslas - įvertinti šio instituto esmę, paskirtį ir būtinojo gynėjo dalyvavimo veiksmingumą, identifikuoti praktikoje kylančias teisės taikymo problemas. Darbe taikomi teoriniai ir empiriniai duomenų rinkimo metodai bei sisteminis, lyginamasis, loginis ir apibendrinimo duomenų analizės metodai. Atlikto tyrimo gauti rezultatai leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad būtinojo gynėjo institutas yra išties reikšminga teisės į gynybą įgyvendinimo priemonė, kartu užtikrinanti teisingą ir sąžiningą baudžiamąjį procesą, tačiau jo mechanizmas – tobulintinas.

Magistro baigiamojo darbo „Sukčiavimo nusikalstamos veikos Lietuvoje: kriminologiniai aspektai“ tikslas – išanalizavus sukčiavimo nusikalstamų veikų sampratą, raišką ir kriminologinius ypatumus Lietuvoje pateikti pasiūlymus jų prevencijos ir kontrolės tobulinimui. Baigiamajame darbe analizuojama sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, samprata ir teisinis reglamentavimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Didelis dėmesys skiriamas sukčiavimo nusikalstamų veikų raiškai tiek fizinėje, tiek elektroninėje erdvėje, aptariant dažniausiai pasitaikančias sukčiavimo formas – telefoninius, investicinius, internetinius bei socialinės inžinerijos pagrindu vykdomus sukčiavimus. Darbe taip pat nagrinėjami sukčiavimus darančių asmenų motyvai, elgsenos modeliai ir būdingi bruožai, analizuojamas sukčiavimo aukų socialinis pažeidžiamumas bei veiksniai, sudarantys palankias sąlygas šių nusikalstamų veikų plitimui. Tyrimo metu vertinamos Lietuvoje taikomos sukčiavimų prevencijos ir kontrolės priemonės, akcentuojant institucijų bendradarbiavimo, technologinių sprendimų ir visuomenės informavimo svarbą. Darbe pateikiama ekspertų, dirbančių sukčiavimo nusikaltimų tyrimo srityje, struktūrizuoto kokybinio interviu analizė. Išanalizavus teisės aktus, mokslinę literatūrą, statistinius duomenis bei tyrimo metu gautą informaciją, pateikiamos išvados ir pasiūlymai, skirti sukčiavimo nusikalstamų veikų prevencijos ir kontrolės Lietuvoje tobulinimui.

Baudžiamajame procese nekaltumo prezumpcija atlieka esminį vaidmenį užtikrinant asmens teisių ir laisvių apsaugą, nustatydama, kad asmens kaltė gali būti konstatuojama tik įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Analizuojant teisės doktrina bei teismų praktika, darbe atskleidžiama nekaltumo prezumpcijos samprata, jos turinio elementai bei identifikuojamos pagrindinės problemos. Nustatyta, kad įrodinėjimo našta baudžiamajame procese tenka kaltinančiai šaliai, o kaltinamasis neprivalo įrodyti savo nekaltumo. Taip pat pažymima, kad visos nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, vadovaujantis in dubio pro reo principu. Be to, išskirtose bendrininkų bylose teismas, vertindamas vieno iš kaltinamųjų atsakomybę, privalo neperžengti ribos, kuri leistų iš anksto konstatuoti kitų bendrininkų kaltę. Nustatyta, kad praktikoje, ypač finansinio pobūdžio bylose, pastebimos situacijos, kai kaltinamajam faktiškai tenka pareiga pagrįsti turto teisėtą kilmę, o taip pat ne visais atvejais užtikrinamas visapusiškas įrodymų vertinimas, dėl ko gali likti ir nepašalintų abejonių. Išskirtose bendrininkų bylose pažymima, kad teismas, vertindamas vieno kaltinamojo bendrininko baudžiamąją atsakomybę, neišvengiamai pasisako apie kitų bendrininkų veiksmus, tačiau tokie pasisakymai negali sudaryti prielaidos manyti, kad jų kaltė jau yra nustatyta.

Magistro baigiamajame darbe analizuojama tęstinės nusikalstamos veikos samprata ir jos požymių taikymo problematika Lietuvos teismų praktikoje. Pirmojoje dalyje nagrinėjamos pasirinktų užsienio valstybių tęstinės nusikalstamos veikos koncepcijos, taikomi požymiai bei jų turinys. Antrojoje dalyje dėmesys skiriamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotos tęstinės nusikalstamos veikos sampratai ir požymiams. Analizuojama dviejų ar daugiau veikų požymio turinys, bendros tyčios samprata ir jos ribos, taip pat kitų požymių – vieno šaltinio, to paties nukentėjusiojo, dalyko tapatumo, trumpo laiko tarpo ir kitų – vaidmuo pagrindžiant veikų vienovę. Vertinamas šių požymių taikymo nuoseklumas ir įtaka tęstinės nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Šiame magistro darbe remiantis teisės aktų analize, teismų praktika ir teisės doktrina, buvo siekiama sistemiškai bei kompleksiškai įvertinti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimas ir kaupimo, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų ir slapto sekimo teisinį reglamentavimą, jų sankcionavimo ir taikymo ypatumus, santykį su asmens teisių apsauga ir proporcingumo principu bei nurodyti teismų praktikoje kylančias problemas. Atlikta analizė parodė, kad šių veiksmų pagrindu gauti duomenys visuomet privalomai turi būti vertinami per teisėtumo bei proporcingumo prizmę, taip pat privalomai vertinamas šių veiksmų būtinumas konkrečioje situacijoje.

Siekiant išnagrinėti probleminius klausimus, susijusius su proporcingumo principo užtikrinimu, taikant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo analizuojami: proporcingumo principas ir jo reikšmė procesinių prievartos priemonių taikyme; slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų teisinis reglamentavimas, su tuo susijusi nuo 2015 m. iki 2026 m. kasacinio teismo praktika bei atlikto interviu metu su ikiteisminio tyrimo teisėjais gauti atsakymai; dviejų didžiausių Lietuvos apylinkės teismų slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų sankcionavimo statistika. Darbe nustatyta, kad proporcingumo principo neaiškus turinio apibrėžimas ir neaiškūs jo taikymo (ir vertinimo) kriterijai yra vienas iš proporcingumo principo užtikrinimo probleminių aspektų, taikant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Ši problematika kartu su įstatymų leidėjo paliktomis spragomis aktualiuose BPK straipsniuose suteikia teisėjams plačią diskreciją spręsti, ar tam tikras slaptas ikiteisminio tyrimo veiksmas gali būti taikomas. Nurodytos aplinkybės gali lemti skirtingos praktikos formavimąsi. Kasacinio teismo nutarčių ir ikiteisminio tyrimo teisėjų interviu atsakymų analizė leidžia teigti, kad teismai iš esmės sėkmingai užpildo įstatymų leidėjo paliktas spragas. Kita vertus, atsižvelgus į šių veiksmų taikymo gana didelį mastą, į tai, kad jie labiausiai varžo asmens teises ir laisves, manytina, jog įstatymų leidėjas turėtų užpildyti bent dalį esminių spragų.

Šių dienų teisės mokslininkų akiratyje dominuoja tyčinės kaltės formos problematikos klausimai, todėl neatsargi kaltė nesulaukia pakankamai tyrėjų dėmesio. Šiuo magistro baigiamuoju darbu siekta, remiantis teisės mokslo doktrina ir Lietuvos teismų praktika, atskleisti nusikalstamo pasitikėjimo ir nusikalstamo nerūpestingumo intelektinį bei valinį kaltės momentą, išryškinant jų esminius požymius ir identifikuoti praktikoje kylančias problemas susijusias su šios kaltės formos nustatymu. Atlikta Lietuvos teismų praktikos analizė parodė, kad teismai klaidingai nustato vieną arba kitą neatsargios kaltės rūšį dėl klaidingo intelektinio momento interpretavimo, be to, tyrimas parodė, kad visapusiškai pagrįstam netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atribojimui valinis kaltės momentas yra nepakankamas kriterijus. Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais asmuo atsako už formalios sudėties nusikalstamos veikos padarymą veikiant neatsargia kaltės forma, tačiau teisinės literatūros ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos apžvalga atskleidė, kad atsakomybė už formalias veikas galima veikiant nusikalstamai nerūpestingai, tiek nusikalstamo pasitikėjimo forma.

Magistro baigiamajame darbe analizuojamos korupcijos apraiškų kriminalistinės prevencijos problemos nevyriausybinių organizacijų (NVO) veikloje. Pirmame darbo skyriuje nagrinėjama korupcijos ir kyšininkavimo samprata NVO sektoriuje, aptariamos pagrindinės korupcijos formos, NVO veiklos ypatumai bei tarptautiniai skaidrumo ir atsakomybės standartai. Antrame darbo skyriuje analizuojamas kyšininkavimo NVO veikloje teisinis ir kriminalistinis vertinimas, Lietuvos teisinis reguliavimas, NVO valdymo specifika bei tipiniai korupcinių veikų modeliai. Trečiajame skyriuje pateikiamas empirinis tyrimas, atskleidžiantis praktines korupcijos prevencijos problemas, tyrimų eigą bei ekspertų įžvalgas dėl veiksmingiausių prevencijos priemonių. Tyrimas pagrįstas mokslinės literatūros, teisės aktų, teismų praktikos, tarptautinių dokumentų analize, kriminalistiniu ir lingvistiniu metodais bei pusiau struktūruotais interviu su ekspertais. Remiantis tyrimo rezultatais pateikti siūlymai dėl teisinio reguliavimo tobulinimo, skaidrumo standartų stiprinimo, vidaus kontrolės priemonių diegimo ir specializuotų prevencijos metodikų taikymo NVO sektoriuje.