Valantinas, Antanas

BACKGROUND/AIMS: Telomeres are nucleotide repeats that cap the end of each chromosome arm and ensure the stability of the genome. The telomere length is amongst the most dependable markers of senescence at the cellular level. It is known that telomeres become shorter with each cell division; accordingly, telomere loss correlates with the process of aging in vivo. This research aimed to investigate the effect of neuroeducational methods on 20th telomere length shortening. MATERIALS AND METHODS: Twenty healthy women participated in this study, and ten of them attended regular neuroeducational sessions. We were searching for the impact of lifestyle on cellular aging by measuring the value of the 20th percentile of telomeres before and after the neuroeducational sessions. RESULTS: The median of the 20th percentile value in the experimental group was 5.8 kb before the study and 5.6 kb after the study (p<0.05). The median of the 20th percentile value in the control group was 6.4 kb before the study and 5.7 kb after the study (p<0.001). CONCLUSION: The findings show that neuroeducational methods relieve stress and make telomere shortening slower, as we were expecting.

The links between emotional intelligence and loss are under-researched, even though a lot of studies have investigated the psychological outcomes of traumatic experiences. Many people suffered multiple losses during the COVID-19 pandemic, including a loss of job, money, support services, or loved ones. The loss of a loved one might result in severe psychological trauma, and research suggests that early-life trauma relates to numerous forms of emotion dysregulation, including stress-reactivity. The consequences of loss for people with special needs deserve special attention since it often means not only the loss of a loved one but also the usual way of life. Thus, it is essential to analyze various aspects of loss experience, including the impact on emotional regulation, to reduce the harmful consequences of the COVID-19 pandemic. The purpose of this research was to examine emotional intelligence in groups of those who have a recent experience of loss and those who have not and to establish the impact of the experience of loss on the human psyche and mental health. We have analyzed the results of a simple random sample of gymnasium students (n=362). We hypothesized that the recent loss of a loved one diminishes the ability to understand self and other focused emotions as well as situational emotions. The survey has revealed that respondents who experienced the loss of a loved one understood better how individuals felt in the presented situations than those who did not have such experience. The premise that people who have experienced the loss of a loved one have a lower understanding of emotions than their peers who did not have such an experience has not been confirmed.

Depresija yra labai dažna patologija, paveikianti milijonus žmonių visame pasaulyje ir turinti neigiamos įtakos kasdieniniame gyvenime. Moksliniai tyrimai nagrinėja daugybę patofiziologinių mechanizmų, galinčių turėti įtakos depresijos išsivystime, nes tai labai svarbu efektyvesniam ligos gydymui ir prevencijai. Daugėja tyrimų ir įrodymų dėl oksidacinio streso neigiamo poveikio ląstelėms ir smegenų struktūroms, kurias pažeidus padidėja tikimybė sirgti depresija. Dėl šios priežasties yra iškelta hipotezė, kaip antioksidantai, apsaugodami ląsteles nuo oksidacinės žalos, galėtų būti prevencinė priemonė, ar net papildomas gydymas šiai patologijai.

Introduction: Telomere length is one of the most reliable indicators of biological ageing at the cellular level, and shortening of the telomere is an indicator of oxidative stress. Telomere length is associated with the capacity of the immune system responsible for protection against infectious and non-infectious diseases. Aim of the research: The evaluation of the effect of neuroeducational methods on individuals’ biological age, as indicated by telomere shortening, compared to a control group. Material and methods: The study was conducted on 20 relatively healthy subjects aged 23–59 years. The data summarise the findings on the length of telomeres in the neuroeducational and control groups before and after the 6-month intervention. The experimental group had regular (20 h/month) neuroeducational sessions. HT-Q-FISH (LifeLength, Spain) was used to measure the median telomere length (TL). Results: The main finding of this study was that while telomere shortening within 6 months was significant in the control group (median telomere length before the survey was 11.05 kb (min. 9.5 kb; max. 12 kb) and after the study 10.50 kb (min. 9.1 kb; max. 11.4 kb) – p < 0.05), there was no significant change in telomere length in the experimental group – 10.40 kb (min. 9.4 kb; max. 11.6 kb) before the study and 10.45 kb (min. 9 kb; max. 11.5 kb) after the survey – p > 0.05. Conclusions: Slower telomere shortening is positively associated with neuroeducational sessions and may affect some biochemical pathways associated with stress-induced mechanisms, and also may contribute to the “decreased aging” phenotype.

Individualizuota medicina yra tartum naujų laikų vaistas, kuris ne tik keičia požiūrį į mediciną; tai perėjimas medicinoje prie autonomijos principo, paciento dalyvavimo priimant sprendimus gydymo procese. Tai yra ir galimybė pereiti prie biologiškai individualizuotos medicinos. Tokią galimybę suteikia iššifruotas žmogaus genetinis kodas. Žmogaus DNR iššifravimas, remiantis mūsų genuose slypinčiais kiekvieno žmogaus duomenimis, lėmė prevencijos, gydymo ir netgi narkotikų atsiradimą. Asmeninė medicina turi neabejotinų pranašumų palyginti su tradicine medicina - ji leidžia greičiau, tiksliau diagnozuoti ir pritaikyti tik asmeninį gydymą. Nagrinėjant citochromo sistemą, kuri skaido, neutralizuoja vaistus kepenyse, galima pasakyti, kokiu greičiu vaistai suskaidomi ir koks gydymas yra tinkamesnis. Jei asmuo yra greitasis skaidytojas, tuomet reikės didesnių vaistų dozių. Jei asmuo yra lėtasis skaidytojas, tada gali būti skiriama pusė vaisto dozės, ir terapinis poveikis bus pakankamas. Remiantis farmakogenetiniu tyrimu (Genotipas.lt), pasirenkami vaistai, kurie labiausiai tinka žmogaus genomui. Asmeninė medicina yra ypač svarbi psichologiniu požiūriu, nes atsižvelgiama ne tik į paciento genetines savybes, bet ir į charakterį.

Ne paslaptis, kad mūsų tėvai, mes patys stebimės mūsų vaikų dažnomis ligomis, ankstyvu vaikų poreikio psichologinio konsultavimo. Aiškiname, kad visa tai nuo nervų, įtempto gyvenimo. Aiškiname, kad mūsų seneliai nesirgo ir buvo sveiki, nes nuolat buvo gryname ore, valgė sveiką maistą, daug judėjo. Aiškėja, kad iš esmės esame teisūs. Ir vis tik fiziologinių, klinikinių tyrimų rezultatai, rodo kur kas sudėtingesnį vaizdą. Psichikos sveikatos ir neurologinių sutrikimų šuolis yra ne tik iššūkis medicinai, bet ir psichologijai. Vis dažniau imama teigti, kad žmogus yra superorganizmas (Limon et al., 2017; Manrique et al., 2017; Liang, Wu., 2018), kurio sveikatą lemia uždegimą skatinančių ir uždegimą slopinančių veisknių visuma, kurią be galo įtakoja uždegimą skatinanti simpatinė nervų sistema bei žarnyno mikrobiota.

Pastaraisiais metais pasaulyje padaroma vis daugiau nusikaltimų. Dideliu nusikaltimų skaičiumi pasižymi ir Lietuva. Remiantis Lietuvos statistika, 2015 m. šalyje užregistruoti 72 343 nusikaltimai.

Šiuolaikinėje psichologijoje bei psichoterapijoje daug žinoma bei kalbama apie minčių svarbą, streso profilaktiką ir ozityvaus mąstymo poveikį ligų profilaktikai ir gydymui.Nauji psichofiziologijos ir neuropsichoanalizės bei genetikos tyrimai padėjo pamatą naujos mokslo krypties psichogenetikos atsiradimui. Psichogenetika bendrąja prasme nagrinėja žmogaus psichinių ir genetinių mechanizmų tarpusavio sąveiką bei įtaką sveikatai. Atskirų genų, t.y DNR atkarpų , pasireiškimas arba nepasireiškimas yra ne mažiau svarbūs nei pati DNR struktūra. Šiuos genų funkcijos pokyčius nesusijusius su branduolio DNR nukleotidų sekų pokyčiais nagrinėja genetikos mokslo šaka epigenetika. Epigenetinis (angl. epigenetic)efektas reguliuoja genų veikimą ir yra susijęs su paveldimais, tačiau potencialiai grįžtamais, genų raiškos, bet ne pačios DNR sekos pokyčiais. Epigenetiniai veiksniai keičia genų pasireiškimą tuo pačiu nekeisdami DNR struktūros bei pasižymi plastiškumu reaguojant į išorinius ir vidinius veiksnius. Nauji moksliniai tyrimai parodė, kad šiais veiksniais gali būti ne tik cheminės medžiagos ar maistas, bet ir psichologiniai: pozityvus mąstymas, optimizmas, adekvati reakcija į stresą.