Vitkus, Simas

Disertacijoje yra nagrinėjamos iš anksto aptartų nuostolių bei netesybų teisinio reguliavimo ištakas ir raida skirtingose teisės tradicijose bei sistemose, atskleidžiamas nagrinėjamų teisės sistemų tarpusavio ryšys sutartų sumų teisinio reguliavimo srityje. Iš anksto aptarti nuostoliai ir netesybos yra tiriami pagal konkrečius praktinio veikimo klausimus: paskirtį, skolininko atsakomybę ribojantį poveikį, taikomą vertinimo laiką, įrodinėjimo naštą, atsakomybei reikšmingas aplinkybes, santykį su kitomis teisių gynimo priemonėmis, ieškinio senatį. Darbe nagrinėjamos sutartų sumų teisminės kontrolės sąlygos bei modeliai, tarp kurių yra lanksčioji, griežtoji, mišrioji ir minimali teisminė kontrolė. Siekiama atskleisti minėtų teisminės kontrolės modelių specifiką skirtingose teisės sistemose, jų privalumus ir trūkumus, teisinio reguliavimo tendencijas bei perspektyvą. Taip pat siekiama nustatyti, koks sutartų sumų teisminės kontrolės modelis geriausiai užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą. Disertacijoje keliamas klausimas dėl galimybės Lietuvos teisėje taikyti bendrojoje teisėje žinomų iš anksto aptartų nuostolių institutą, kartu siekiant įvertinti netesybų bei iš anksto aptartų nuostolių tarpusavio sąveiką. Įvertinamos skirtingos Lietuvos teisės doktrinoje išreikštos pozicijos dėl iš anksto aptartų nuostolių taikymo galimybės Lietuvoje, taip pat pateikiama ir autoriaus pozicija pastaruoju klausimu.

Šiame darbe analizuojama viena iš teisių į kūrinį turėtojo turtinių teisių – teisė viešai skelbti kūrinį. Pirmame skyriuje nagrinėjamas viešo paskelbimo teisės teisinis reguliavimas ir šios teisės samprata. Tiriamas teisinis reglamentavimas įtvirtintas tarptautiniuose, regioniniuose bei nacionaliniuose teisės aktuose. Kartu apžvelgiamas charakterizuojančių bruožų, būdingų viešo paskelbimo teisei apskritai bei kiekvienai jos formai atskirai, kompleksas bei jo vystymosi raida. Pačios „viešo paskelbimo“ sąvokos turinys analizuojamas, pasitelkiant lyginamąjį metodą, kuris leidžia atriboti kūrinių viešą paskelbimą nuo gretutinių teisių objektų viešo paskelbimo. Pirmajame skyriuje siekiama ne tik atskleisti viešo paskelbimo teisių reglamentavimo ypatumus bei „viešo paskelbimo“ sąvokos turinį, bet kartu ir nagrinėjamų teisės aktų tarpusavio ryšį. Šio skyriaus pabaigoje pateikiamas Europos Komisijos pasiūlymas dėl direktyvos priėmimo, siekiant leisti tam tikrais atvejais naudoti nenustatytus autorių teisių kūrinius juos skaitmeninant ir viešai paskelbiant, ir šio pasiūlymo analizė. Antrajame skyriuje analizuojamos viešo paskelbimo teisės sudėtinės dalys: transliacija, retransliacija bei kūrinio padarymas viešai prieinamo individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku. Šiame skyriuje grynai turinio požiūriu yra nagrinėjama kiekviena viešo paskelbimo teisės sudėtinė dalis atskirai, nustatant tik jai būdingus kvalifikuojančius požymius, pagal kuriuos galima atskirti konkrečios viešo paskelbimo teisės formos turinį, bei tolesnį skirstymą į įvairius porūšius. Antrajame skyriuje taip pat nagrinėjami turtinei viešo paskelbimo teisei taikyti apribojimai trijų pakopų testo rėmuose ir šio testo reikšmė, siekiant užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą, kai tai tampa vis sunkiau dėl nelankstaus teisinio reguliavimo, atsiliekančio nuo sparčiai besivystančių technologijų. Pirmajame skyriuje išnagrinėjus teisės viešai skelbti kūrinį reglamentavimą tarptautiniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis bei iš šio reglamentavimo išplaukiančią paminėtos teisės sampratą, o antrajame skyriuje – viešo paskelbimo teisės sudėtines dalis, jų kvalifikuojančius požymius bei trijų pakopų testo reikšmę apribojimų sistemai, toliau pereinama prie teisės viešai skelbti kūrinį taikymo aspektų. Paskutiniajame šio darbo skyriuje nagrinėjama bei vertinama viešo paskelbimo teisės taikymo praktika, susiformavusi ir įgavusi tam tikrų taisyklių pavidalą jurisprudencijoje. Kitaip tariant, analizės pagrindą sudaro tai, kaip „viešo paskelbimo“ sąvoka aiškintina jurisprudencijos lygmeniu. Pagal pateiktų bylų pavyzdžius lyginamos ir vertinamos tiek Europos Teisingumo Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicijos, interpretuojant autoriaus turtinę teisę, kuri yra atitinkamai įtvirtinta direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 dalyje bei Autorių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punkte.