Murauskienė, Dovilė

Straipsnyje analizuojami reikšmingiausi 2022-ųjų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimai ir papildymai. Šiuos pakeitimus, visų pirma, lėmė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ir Europos Komisijos prieš Lietuvą pradėtos Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros dėl Pamatinių sprendimų 2002/584/TVR, 2002/584/TVR tam tikrų nuostatų neperkėlimo ir netinkamo perkėlimo į nacionalinę teisę, taip pat 2017 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/541 dėl kovos su terorizmu, pakeičiančios Tarybos pamatinį sprendimą 2002/475/TVR ir iš dalies keičiančios Tarybos sprendimą 2005/671/TVR netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo Lietuvos nacionalinėje teisėje. Be to, šiuos pakeitimus taip pat nulėmė siekis tobulinti baudžiamosios atsakomybės sąlygas už nusikaltimus Lietuvos valstybės Nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai. Svarbūs pakeitimai buvo padaryti siekiant spręsti ir uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones klausimą dėl tų kelių transporto priemonių vairuotojų, kurie pakartotinai daro nusikalstamas veikas būdami neblaivūs ar apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Išnagrinėjus atitinkamus Lietuvos baudžiamojo įstatymo pakeitimus, iškyla poreikis išskirti jų teigiamus ir neigiamus bruožus bei pasiūlyti papildomus ar net kitokius sprendimus, kurie Lietuvos baudžiamąją politiką darytų efektyvesnę. Straipsnyje kritiškai pasisakoma dėl baudžiamojo poveikio priemonių ir baudžiamumo griežtinimo, taip pat kritiškai vertinamos ir atitinkamų specialių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių formuluotės.

Considering the infringements upon the principle of equality caused by hate crimes, as well as the negative impact of such crimes not only on their victims but also on other persons within the same group of vulnerable people, the authors of this paper analyse hate speech as a criminally punishable act. The analysis of this issue is of essential importance as hate speech manifests on the internet, often via comments made online, a worrying issue as hate speech is therefore often tolerated. This article raises the question of the delimitation of hate speech from hate crime; the authors present an analytical overview of national and international case law, providing an insight into the process of distinguishing hate speech from a person’s right to exercise their freedom of self-expression. A separate section covers the challenges that law enforcement authorities face when investigating incidents of hate speech online, where criminal activities often trespass the borders of a single state and their investigation requires tools of international cooperation to receive or transfer electronic evidence.

Nors baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą Lietuvos baudžiamajame kodekse numatyta dar 2010 m., pirmieji apkaltinamieji teismo nuosprendžiai, patvirtinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, priimti tik po dešimties metų – 2020 m. vasarą. Tokią situaciją lėmė sudėtingas neteisėto praturtėjimo sudėties požymių aiškinimas ir praktikoje išryškėjusios įrodinėjimo problemos. Šiame straipsnyje, atsižvelgiant į naujausią kasacinės instancijos teismo praktiką, aptariamos dviejų baudžiamųjų bylų1 dėl neteisėto praturtėjimo aplinkybės, siekiant nustatyti, kas lėmė tai, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą galiausiai buvo pritaikyta. Įvertinus šiose bylose nustatytas faktines aplinkybes, jų teisinį vertinimą, padaryta išvada, kad kaltinimui sėkmingą neteisėto praturtėjimo normos taikymą lėmė anksčiau susiformavusi teismų praktika dėl kai kurių sudėties požymių aiškinimo ir palankiai, gana panašiai abiejose bylose susiklosčiusi faktinė situacija.

Straipsnyje analizuojami 2019 m. liepos 16 d. priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pakeitimai, kuriais į Lietuvos nacionalinę teisę perkeltos 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2016/800 numatytos procesinės garantijos vaikams, kurie baudžiamajame procese yra įtariamieji ar kaltinamieji. Didžiausias dėmesys straipsnyje skiriamas BPK pakeitimams, susijusiems su vaiko atstovavimo pagal įstatymą reglamentavimo pokyčiais, pakitusia įtariamojo (kaltinamojo) vaiko apklausos tvarka, sustiprintais reikalavimais saugant vaiko teisę į privatų gyvenimą ir įtvirtinta pareiga tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose atlikti individualų vaiko vertinimą, kuris padeda ne tik tinkamai individualizuoti baudžiamajame procese taikomas priemones vaikui, bet ir paskirti tinkamą, vaiko raidą bei indidividualius poreikius atitinkančią baudžiamosios atsakomybės formą.

Darbe nagrinėjami kai kurie nauji teismų praktikos vertinant baudžiamosiose bylose liudijusių vaikų (nukentėjusiųjų ir (ar) liudytojų) parodymus aspektai. Atskirai aptariami formalieji vaiko parodymų vertinimo teisėtumo aspektu kriterijai, taip pat materialieji parodymų vertinimo kriterijai, reikšmingi nustatant parodymų patikimumą. Apibendrinus analizuojamu klausimu aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darytinos išvados, kad teismų praktikoje vaikų parodymai, palyginti su suaugusiųjų parodymais, vertinami atsižvelgiant į tam tikrą specifiškumą: vaiko parodymams keliami mažesni atitikties teisės aktams reikalavimai, teismų praktikoje patikimais laikomi ir ne visai nuoseklūs ar išsamūs vaiko parodymai. Tikrinant vaiko parodymų patikimumą, ypač reikšmingi papildomi duomenys – specialistų ir ekspertų paaiškinimai, jų išvados, netiesioginių liudytojų parodymai, taip pat aplinkybės, susijusios su galima aplinkinių įtaka vaiko parodymams.

Nepilnamečio įtariamojo (kaltinamojo) nepakankama fizinė, psichinė ir socialinė branda suponuoja poreikį užtikrinti efektyvią jo teisių ir teisėtų interesų apsaugą viso baudžiamojo proceso metu, taip pat pritaikyti kiek įmanoma labiau individualizuotą, į nepilnamečio socialinę gerovę orientuotą baudžiamosios atsakomybės formą. Tačiau pasitaiko situacijų, kai ir jaunas pilnametis, jau sulaukęs 18 metų, tačiau nesulaukęs 21 metų, dėl nepakankamos socialinės brandos yra pripažįstamas nepilnamečiu; taigi jo atžvilgiu taip pat gali būti taikoma specifinė, nepilnamečiams skirta baudžiamosios atsakomybės forma. Šios specifinės nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės formos taikymo galimybę jauniems pilnamečiams lemia tai, kad baudžiamojoje teisėje galiojanti pakankamos socialinės brandos prezumpcija nėra absoliuti, ji gali būti paneigta. Straipsnyje keliamas klausimas, ar de facto šios prezumpcijos paneigimo mechanizmas nėra vienas iš veiksnių, lemiančių tai, kad Baudžiamojo kodekso 81 straipsnio nuostatos teismų praktikoje taikomos itin vangiai. Tad šio straipsnio tikslas yra aptarti pakankamos socialinės brandos prezumpcijos procesinius aspektus, o būtent – koks yra ir koks turėtų būti šios prezumpcijos paneigimo mechanizmas. Siekiant šio pagrindinio tikslo, straipsnyje aptariama baudžiamajame procese galiojančių prezumpcijų samprata ir reikšmė, taip pat nekaltumo prezumpcijos svarba paskirstant įrodinėjimo pareigą.