Veličkienė, Deimantė

The whole cycle of William Shakespeare’s sonnets was translated into Lithuanian at different periods by four poet-translators: in emigration (USA) by Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis (1964), in Soviet Lithuania by Aleksys Churginas (1965), and after the restoration of Independence in Lithuania, translations done by Sigitas Geda (2009) and Tautvyda Marcinkevičiūtė (2011) came out of print. This article focuses on the sonnet translations done by the most famous poet Geda (an in-depth analysis of Sonnets 18, 72 and 116 is offered) and it concentrates on the issues of Shakespearean realia, popular cultural images as well as on the selection, transfer, transformation and representation of typical poetic elements. In his sonnet translations, Geda generally retained their structure, their syntactic and semantic nucleus – mainly, by means of extended metaphor and antithesis; although some failure in rendering the poetics of the original and, consequently, loss of meaning are noticeable. His translations demonstrate a rather improvised and inconsistent conveyance of historic cultural signs. It might be the case that Geda did not feel obliged to retain the dignified image of Shakespearean times and the Renaissance era at large, and he obviously favoured his own culture. When rendering the historic context of sonnets, he made them somewhat archaic-like by using downto-earth language; thus making the sonnets sound more local and giving them folklike characteristics, by emphasizing the lower register of their contrastive style. In this way, he did not attempt at competing with the translations done by Churginas that were dominant in Soviet times and still remain popular in the present day but he rather tried to bridge the gap between the ‘high’ culture of English Renaissance and the ‘low’ Lithuanian culture.

Straipsnyje aptariama krikščioniškųjų prasmių sklaida Williamo Shakespeare’o so - netuose ir jų vertimuose į lietuvių kalbą, stebima, ar vertėjų perteikiamas religingumas sutampa su šekspyriškuoju; išsamiau analizuojamas 144 sonetas. Jau pats soneto žanras lemia turinį – dažniausiai tai meilės eilėraštis, kuriame religinių simbolių ar įvaizdžių nėra gausu. Be to, Shakespeare’o laikais literatūroje aiškios nuorodos į religiją buvo draudžia - mos. Straipsnyje aptariama Shakespeare’ui būdinga religinė laikysena: jo „erotinis šven - tumas“ (Stepheno Greenblatto žodžiai) ir maniera krikščioniškuosius įvaizdžius supinti su erotiniais, o sakralumą – su profaniškumu, taip sukuriant poetinę žaismę ir daugiapras - miškumą. Daugiaprasmiškumas sonetuose kuriamas ir komplikuojant erotinius santykius tarp poeto, šviesiaplaukio jaunuolio ir tamsiosios damos. Straipsnyje keliama prielaida, kad sonetuose reiškiama homoerotinė aistra, kuri „įvelkama“ į biseksualių santykių formą, taip apeinant to meto religinius ir teisinius draudimus. Nuodėminga sonetuose laikoma ne poeto meilė vyrui (šviesiaplaukiam jaunuoliui), o meilė tamsiajai damai. Meilės ryšiai ryškiausiai atsiskleidžia 144 sonete, kuriame poetas atvirai kalba apie dvilypę aistrą vyrui ir moteriai. Sonete ne tiek aktualizuojamos religinės reikšmės, kiek krikščioniškaisiais įvaizdžiais reiškiama homoseksuali aistra, perteikiamas poeto nerimas, kad gerąjį angelą (mylimąjį) pavilios blogasis (mylimoji). Lietuviškuose Shakespeare’o sonetų vertimuose atsekama nemažai praleidimų ir transformacijų, redukuojami religiniai įvaizdžiai, kurie kartu kuria ir erotines reikšmes. Sugestijuojama semantinio ekvivalen - tiškumo problemą kėlusių vertimo teoretikų (Susan Bassnett, Francis R. Jones, James S. Holmes ir kt.) mintis, kad originalo daugiareikšmiškumą galima atsekti skaitant kelis jo vertimus, kuriuose atsiskleidžia vis kiti prasmės niuansai.

This article explores interpretations of Shakespeare’s sonnets in other media, i.e. their intersemiotic translation. Print-based sonnets are basically monomodal and take on their meaning through the interaction among semantic, syntactic and phonetic elements. Their meaning making is based on verbal means, prosodic elements and figures of speech. Sonnet interpretations crossing the boundaries of printed text obtain additional qualities, new meanings and require new methods of analysis. Sonnets in other monomodal contexts focus on various aspects of the original e.g. illustrations render semantic elements (themes), visions versification pattern (the form of the English sonnet). Multimodal interpretations are based on interaction of several modes (such as linguistic, visual, aural, spatial). In audio interpretations (especially, songs) verbal and aural modes produce the final effect and its impact on human emotions is noted. In audio-visual interpretations verbal, aural, visual modes interplay and affect each other, however, visual level appears to be prevailing in the meaning making process.

Šiame studijinio pobūdžio straipsnyje analizuojami poeto Sigito Gedos atlikti Williamo Shakespeare’o sonetų vertimai į lietuvių kalbą (Vilnius: Žara, 2009). Atskleidžiama vertimų ir sekimų svarba formuojantis itališkajai bei angliškajai sonetų struktūrai; pateikiama trumpa Shakespeare’o sonetų vertimų į lietuvių kalbą ir jų tyrimų apžvalga; supažindinama su šiuolaikinėmis teorinėmis poetinio vertimo nuostatomis, liečiančiomis vertimo adekvatumo, ekvivalentiškumo, kultūrinių realijų perteikimo klausimus (James S. Holmes, Francis R. Jones, Raymond van den Broeck, Theodore Horace Savory); aptariamos bendrosios kalbinės, kultū- rinės Shakespeare’o sonetų vertimo į lietuvių kalbą problemos. Taikant lyginamąjį ir atidžiojo skaitymo metodus, detaliai analizuojami šeši Gedos išversti sonetai, didesnį dėmesį skiriant originalo poetinės sintaksės ir semantikos figūrų perkėlimui (18, 73, 116  sonetai), prasmės atskleidimui ir jos transformacijoms vertimuose (27, 66, 13 sonetai). Naudojamasi moksliniu angliškuoju sonetų leidimu (redaktorė Katherine Duncan-Jones, 2012), užsienio autorių atliktais Shakespeare’o sonetų ir jų vertimų tyrimais (Manfred Pfister, Niveen Aziz Muhammed Tinah, Douglas Trevor, Lukas Erne, Catherine Belsey, Paul Edmondson, Stanley Wells, Zacharij Plavskin, Michail Morozov, Aleksandr Anikst). Epizodiniam lyginimui pasitelkiami Samuilo Maršako vertimai, turėję nemenkos įtakos Gedos vertimams, taip pat ir kiti rusiškieji bei lietuviškieji (Aleksio Churgino, Alfonso Tyruolio-Šešplaukio, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Antano Danieliaus) vertimai. Daroma išvada, kad Gedos versti sonetai išlaiko originalaus teksto struktūrą, sintaksinį ir semantinį branduolį  – išplėstinę metaforą ir antitezę, tačiau patiria nemenkų poetikos bei prasmės nuostolių ir nepasiekia vertėjo poetinio talento lygmens.

Straipsnio tikslas – atlikti lyginamąją Williamo Shakespeare’o Audros ir Tomo Venclovos bei Antano Miškinio lietuviškųjų vertimų analizę, nagrinėjant, kaip prasminiai elementai perkeliami į vertimus. Tyrimas apima dramos erdvėlaikio ir personažų kūrimo aspektus. Jis atskleidžia, kad vertimuose dingsta teatrinės erdvėlaikio reikšmės, bet išlieka mitinės erdvės prasmė. Analizuojant personažų kūrimo principus ir jų perkėlimo į vertimus problematiką, pastebima, kad vertimuose išsprūsta tam tikros daugialypių pagrindinių personažų reikšmės, o schematiškų antraeilių personažų reikšmės lieka nepakitusios. Reikšmės perkėlimo ir recepcijos problemas vertimuose lemia žodžių daugiareikšmiškumas, dingę originalo žodžiai ir frazės, o tuo pačiu ir reikšmės, lietuviškasis kultūrinis bei politinis kontekstas (sovietinių laikų Miškinio vertime pašalinamos galimos nuorodos į krikščionybę).

Active participation of students in the self-evaluation of their learning and the development of reflective thinking are the key features of successful learning. This research is aimed at investigating influence of students’ self-assessment on writing in English for Specific Purposes (ESP). The study employed a survey on the usefulness of different written tasks and students‘ reflections on their benefits to language mastery. The assignments included various contributions to portfolios such as essays, summaries of professional texts, outlines of oral presentations, creative computer tasks as well as students‘ written self-assessment notes, i.e. their reflections on various classroom activities. The research involved the students who study Social Sciences at Mykolas Romeris University. The results demonstrated that self-assessment was beneficial to students’ linguistic development. The reflections reveal the attitudes to various assignments and judgments of their usefulness in learning. Reflective practice might help teachers develop ways of dealing with specific difficulties and improve the quality of teaching. Training learners to reflect on learning outcomes is beneficial from the perspective of lifelong learning.