Petroševičienė, Olga

The crisis and post-crisis situation of the global economy in the recent years had a significant influence on more cautious decisions of company creditors making them to consider their investment possibilities with a more stringent approach. As it is known, in the context of various business transactions, creditors who have received a painful lesson of the economic crisis, nowadays request serious and robust safeguards for their rights. There is also another, a weaker, group of non-voluntary creditors, however, who are not linked by any contractual relations with debtor companies (e.g. third persons who have suffered from bad-faith actions of companies). Therefore, in addition to contracts, which are not effective for non-voluntary creditors, other ex ante safeguards for lender rights are necessary to protect the interests of not only voluntary but also of non-voluntary creditors, in particular when debtor companies have insolvency problems. For the purposes of securing creditors' interests effectively, the doctrine of subordination of shareholder rights has been acquiring a special importance in some of the EU member states recently. The purpose of this study is to analyse the doctrine of subordination of shareholder loans as an alternative safeguard of creditors' rights and to provide an assessment of its effectiveness for the protection of creditors' rights. The research has shown that subordination of shareholder loans is considered an effective safeguard of the rights of voluntary and non-voluntary creditors and is the right alternative for other measures of protection (e.g., contractual) of creditors' rights. At the end of the research, the authors provide specific recommendations to the Lithuanian legislator on the improvement of legislation in this area.

At all times activity of the lawyers has been considered as an honourable profession. Accordingly, legislation, jurisprudence and legal doctrine of various countries have an inclination to impose higher standards, more strict requirements and restrictions with regard to attorneys’ activities. Nevertheless, lately the approach to the lawyers’ profession has a tendency to get more liberal, that allows attorneys to consider options to limit their professional liability towards their clients. The purpose of this study, therefore, is to analyse possible techniques to limit attorneys‘(as one of the professionals‘) liability in comparative perspective and to assess effectiveness of abovementioned methods of liability limitation. The research provided in this article has shown that there are two techniques that can be used in order to limit attorneys’ liability: contractual terms limiting party’s liability toward other party to the contract and appropriate forms of attorney’s legal practice, for example, by use of a limited company, limited partnership or limited liability partnership. The authors also make a conclusion that the single advantage of professional law partnership in Lithuania is the fact that the claims of the creditors are directed to a lawyer in case of insufficiency of property of professional law partnership.

This article reveals arguments for and against the initial minimum capital of private companies. It explains that the initial minimum capital rule, which was entrenched in the Second Company Directive as of 13 December 1976, provides for little meaningful benefit in terms of creditors’ protection in private companies. Furthermore, the present paper reviews possible alternative mechanisms for creditors’ protection that could achieve the same effects as the minimum capital rule, although more efficiently and at lower costs. Finally, the author evaluates the legislation on the initial capital of private companies in Lithuania and proposes some potential future trends in this field.

Nowadays the issues of sufficiency and maintenance of company capital are becoming more relevant in the company law. Company capital maintenance theory incorporates requirements for the company’s initial capital, the amount of equity capital, capital sufficiency, rules for the restoration of reduced equity capital, and rules for the distribution of company funds to the shareholders. At the European Community level, the rules for maintaining the capital of public limited liability companies are regulated by the Second Council Directive of 13 December 1976. In Lithuania, the majority of the Second Directive provisions have been integrated into the Law on Companies. However, not a single Lithuanian law scholar has ever analysed the main rules of the capital maintenance concept or its implementation in Lithuanian law. The article provides a structural analysis of the capital sufficiency concept and examines the implementation of this concept in Lithuania.

2004 m. priimtas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas įtvirtino visiškai naują Lietuvoje advokatų veiklos formą – advokatų profesinę bendriją, kuriai įstatymų leidėjas suteikė privataus juridinio asmens statusą. Straipsnyje autorės atskleidė pagrindines profesinės ribotos atsakomybės bendrijos atsiradimo prielaidas JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, lygino, ar iš tiesų susiklostė panašios prielaidos profesinei bendrijai atsirasti Lietuvoje. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad advokatų profesinė bendrija gali būti laikoma ribotos atsakomybės juridiniu asmeniu tik tais atvejais, kai ji vykdo prievoles, nesusijusias su teisinių paslaugų vykdymu (prievolės, kylančios iš patalpų nuomos, lizingo, techninių priemonių pirkimo ir kt.). Tačiau didžioji dauguma advokatų profesinės bendrijos prievolių tiesiogiai yra susijusios su teisinių paslaugų teikimu, o tais atvejais, kai prievolės kyla iš teisinių paslaugų teikimo santykių, ribota atsakomybė nėra taikoma, t. y. kai tokioms prievolėms vykdyti neužtenka advokatų profesinės bendrijos turto, taikoma subsidiari konkretaus dalyvio, teikusio teisines paslaugas, asmeninė atsakomybė visu savo turtu arba jei nėra aišku, kuris iš advokatų ar dalyvių teikė teisines paslaugas, taikoma subsidiari visų advokatų profesinės bendrijos narių asmeninė atsakomybė.

Daugumos Europos valstybių sutarčių teisės nuostatos, tarp jų ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, aiškinant sutartis prioritetą teikia subjektyviajam sutarčių aiškinimo metodui, pagal kurį visų pirma turėtų būti nustatomi tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį. Galbūt todėl Lietuvos teisės doktrinoje objektyvusis sutarčių aiškinimo metodas nebuvo nagrinėjamas. Todėl tikslinga panagrinėti prioritetą šalių valios išraiškai teikiančių valstybių sutarčių aiškinimo taisykles. Manytina, kad geriausi pavyzdžiai galėtų būti daug panašumų turinčios Didžiosios Britanijos ir JAV sutarčių aiškinimo taisyklės. Pagrindinis šio straipsnio tikslas - trumpai apibūdinti esminius vyraujančio anglosaksų valstybių (konkrečiai Didžiosios Britanijos ir JAV) sutarčių aiškinimo metodo ypatumus ir įvertinti šiose valstybėse daugiausia problemų keliančios žodinių įrodymų taisyklės (angl. parol evidence rule) taikymo problemas bei pasiūlyti galimus šių problemų sprendimo būdus.

Jungtinių Tautų konvenciją dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (toliau - Vienos konvencija), UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principus, Europos sutarčių teisės principus. Šiame straipsnyje gvildenami šie sutarčių aiškinimo metodų ribojimų atvejai: integracijos (sujungimo) išlyga (angl. merger clause), privalomos sutarčių formos reikalavimų ir sutarčių aiškinimo santykis ir sutarčių aiškinimo ypatumai prievolėje įvykus teisių ir pareigų perėmimui arba pasikeitus asmenims. Be abejonės, šie atvejai apima ne visus galimus sutarčių aiškinimo ribojimų atvejus (pavyzdžiui, contra proferentem taisyklė irgi apriboja įprastą sutarčių aiškinimą, tačiau ji nėra šio straipsnio tyrimo dalykas). Būtent šie sutarčių aiškinimo metodų ribojimai pasirinkti todėl, kad jie ypač išryškina sutarčių aiškinimo metodų taikymo problemas ir todėl, kad teismų praktikoje nėra vienos nuomonės, kaip tos problemos turėtų būti sprendžiamos. Ypač aktuali šio straipsnio tema Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, suintensyvėjus privačių subjektų komercinei veiklai už Lietuvos teritorijos ribų, kai šalių tarpusavio teises ir pareigas dažnai reguliuoja sudėtingos sutartys, kuriose vartojamos kompleksinės bei specialios sąvokos. Šio straipsnio tikslas - atskleisti sutarčių aiškinimo metodų turinį ir nustatyti nagrinėjamų sutarčių aiškinimo metodų ribojimų probleminius aspektus bei, kiek leidžia apimtis, pateikti galimus šių problemų sprendimo būdus ir kryptis.