Diržytė, Aistė

Sparčiai besivystančios skaitmeninės technologijos lėmė tai, kad didžioji dalis tarpasmeninio bendravimo persikėlė į virtualią erdvę, kurioje anonimiškumo galimybė ir menka atsakomybė sudarė vartotojams sąlygas nepaisyti moralės bei etikos normų ar net pažeidinėti įstatymus, tad tampa vis svarbiau suvokti, kokios žmogaus savybės lemia į įsitraukimą į panašų elgesį kibernetinėje erdvėje. Šiuo pagrindu buvo suformuluotas tyrimo tikslas - įvertinti ar tam tikri asmenybės bruožai bei polinkiai, tokie kaip stiprių pojūčių siekimas, gali sietis su kibernetinio tyčiojimosi bei kibernetinės viktimizacijos patirtimis. Tyrime dalyvavo 333 respondentai (241 moteris ir 91 vyras), užpildę internete paskelbtą apklausą. 77,7 % dalyvavusiųjų apklausoje buvo 18–40 metų. Tyrime buvo naudoti trys klausimynai tyrimo kintamiesiems ištirti: Didžiojo Penketo inventorius (angl. Big Five Inventory-2 (BFI-2)), Soto & John (2017), Stiprių pojūčių siekimo skalė (angl. Sensation Seeking Scale (SSS-V)) (Zuckerman et. al., 1978) ir Kibernetinių patyčių bei viktimizacijos patirčių skalė (angl. Cyber Bullying Behaviors and Victimization Experiences Measure), sukurta Holfeld & Leadbeater (2015). Tyrimas atskleidė, kad kai kurie asmenybės bruožai siejasi su kibernetinio tyčiojimosi ir kibernetinės viktimizacijos patirtimis. Sąmoningumas bei sutarumas neigiamai siejosi su kibernetiniu tyčiojimusi, o tuo tarpu ekstraversija teigiamai. Su kibernetine viktimizacija neurotiškumas ir atvirumas patirčiai siejosi teigiamai, o sąmoningumas neigiamai. Taip pat nustatyta, kad kai kurie asmenybės bruožai, tokie kaip ekstraversija, atvirumas patirčiai (teigiamai), sąmoningumas bei sutarumas (neigiamai), siejasi su stiprių pojūčių siekimu. Galiausiai nustatyta, kad stiprių pojūčių siekimas yra reikšmingas mediatorius tarp kibernetinio tyčiojimosi ir kai kurių asmenybės bruožų, tokių kaip ekstraversija, sąmoningumas, atvirumas patirčiai.

Šio tyrimo tikslas - išanalizuoti vaikų trauminės patirties, emocinės savijautos ir disociacinių simptomų ypatumus; Taip pat siekiama išnagrinėti, ar pagal trauminių patirčių pobūdį galima identifikuoti skirtingus traumų profilius, bei įvertinti vaikystėje patirtų trauminių įvykių ryšį su vaikų disociacijos simptomais bei emocinės savijautos kaip mediatoriaus vaidmenį. Tyrime dalyvavo 133 tyrimo dalyviai. Iš jų, 50 tiriamųjų apklausti VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaiko raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriuje, o likusieji 83 tyrimo dalyviai buvo apklausti mokyklose. Tyrimo dalyvių amžius svyravo nuo 10 iki 17 abiejose imtyse. Tyrimo tikslą nagrinėti buvo pasirinktas kiekybinis metodas, o pats tyrimas atliktas naudojant internetinę anketą. Anketa buvo sudaryta iš 3 dalių: nuotaikos ir jausmų klausimyno (trumpoji versija) (SMFQ), vaikystės traumos klausimynas (CTQ), paauglio disociacinių patirčių skalė (A-DES-II). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad klinikinės imties vaikai pasižymėjo statistiškai reikšmingai aukštesniais vaikystės traumų, disociacijos, depresijos simptomų rodikliais nei neklinikinė grupė. Pagal trauminės patirties poskalių įverčius sudaryti du latentiniai profiliai tarp kurių emocinė savijauta ir disociacijos simptomai statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Emocinė savijauta veikia kaip dalinis mediacinis veiksnys tarp vaikų trauminių patirčių ir disociacinių simptomų sąsajoje.

Tyrime nagrinėjama mokytojų patiriamos viktimizacijos sąsajos su mokytojų santykiais su kolegomis ir mokiniais, įsitraukimu į patyčias mokykloje bei pasitenkinimu gyvenimu. Tyrimo tikslas buvo nustatyti sąsajas tarp įsitraukimo į mokinių patyčias ir santykių su kolegomis bei mokiniais su pasitenkinimu gyvenimu mokytojų, patyrusių patyčias, imtyje. Tyrimas buvo atliktas 2023 m. 3 ketvirtį, vykdant internetinę anketinę apklausą naudojant netikimybinę, patogiosios imties atranką. Apklausos duomenys buvo filtruojami, toliau naudojant tik mokytojų, nurodžiusių, kad patyrė patyčias iš mokinių, duomenis. Galutinę tyrimo imtį sudarė 422 respondentai (31 vyras ir 391 moteris), kurių amžiaus vidurkis buvo 50.30 metų. Didžioji dalis respondentų dirbo mieste (65%), turėjo bakalauro (47%) arba magistro (46%) laipsnį, ir didesnį nei 20 metų darbo stažą (69%). Dažniausios pareigybės buvo mokytojas metodininkas ir vyr. mokytojas. Dauguma respondentų dirbo gimnazijose (35%) ir progimnazijose (46%). Tyrimui naudoti šie instrumentai: daugiamatė mokytojų viktimizacijos skalė, mokytojų santykių kokybės skalė, pasitenkinimo gyvenimu skalė (SWLS), ir autorių sudaryta 4 teiginių skalė mokytojo įsitraukimui į patyčias nustatyti. Pateikiami patenkinami instrumentų patikimumo rodikliai, atlikta patvirtinamoji faktorinė analizė instrumentų struktūriniam validumui nustatyti. Nustatytas reikšmingas, silpnas neigiamas ryšys tarp bendros mokytojų patiriamos viktimizacijos ir pasitenkinimo gyvenimu. Regresinė analizė parodė, kad viktimizacija prognozuoja mažesnį pasitenkinimą gyvenimu. Taipogi rastas reikšmingas, silpnas neigiamas ryšys tarp mokytojų patiriamos viktimizacijos ir jų santykių su kolegomis. Pastebėtas reikšmingas, silpnas neigiamas ryšys tarp mokytojų patiriamos viktimizacijos ir jų santykių su mokiniais. Nustatytas reikšmingas, silpnas teigiamas ryšys tarp mokytojų patiriamos viktimizacijos ir jų įsitraukimo į mokinių patyčias. Stebimas reikšmingas, teigiamas ryšys tarp santykių su kolegomis ir aukštesnio pasitenkinimo gyvenimu. Patvirtintas reikšmingas, teigiamas ryšys tarp santykių su mokiniais ir aukštesnio pasitenkinimo gyvenimu. Nepasitvirtino hipotezė dėl reikšmingo ryšio tarp mokytojų įsitraukimo į mokinių patyčias ir pasitenkinimo gyvenimu. Galiausiai, mediacinė analizė parodė, jog santykiai su kolegomis ir santykiai su mokiniais veikė kaip reikšmingi medijuojantys veiksniai tarp viktimizacijos ir pasitenkinimo gyvenimu. Šis tyrimas suteikia svarbių įžvalgų apie mokytojų patiriamos viktimizacijos sąsajas ir pabrėžia teigiamų tarpasmeninių santykių mokyklos bendruomenėje svarbą mokytojų gerovei.

Darbuotojų kaitos ir išlaikymo klausimai vis dar išlieka vieni aktualiausių organizacijų vidinės dinamikos kontekste. Tyrimai apžvelgia skirtingus kintamuosius, turinčius įtaką šiems procesams. Organizacijoje klestintis darbuotojas galimai bus mažiau linkęs keisti darbdavį dėl juntamo gyvybingumo, galimybės nuolat mokytis ir iš to sekančio pasitenkinimo darbu, įsipareigojimo organizacijai. Tam, kad klestėjimas būtų patiriamas, reikia žinoti, kaip su juo yra susijusi darbuotojo asmenybė bei kiti svarbūs veiksniai, pavyzdžiui, suvokiama organizacinė parama. Šio darbo tikslas – atskleisti darbuotojų asmenybės bruožų, patiriamos organizacinės paramos ir klestėjimo darbe sąsajas. Tyrime dalyvavo 141 dirbantis asmuo: 103 moterys ir 38 vyrai. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 34 metai (M=33.9, SD=10.6). Tiriamieji pildė internetinę apklausą. Pagrindiniams tyrimo kintamiesiems įvertinti naudoti trys instrumentai: Soto & John (2017) Didžiojo Penketo inventorius (angl. Big Five Inventory-2, BFI-2), Eisenberger ir kitų (1986) Suvokiamos organizacinės paramos klausimyno (angl. Survey of Perceived Organizational Support, SPOS) trumpoji 8 teiginių versija ir Porath ir kitų (2012) Klestėjimo darbe skalė (angl. Thriving at Work scale). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad ekstraversija ir sąmoningumas teigiamai prognozuoja tiek mokymąsi, tiek gyvybingumą, atvirumas patirčiai teigiamai prognozuoja mokymąsi, o neurotiškumas neigiamai prognozuoja gyvybingumą. Ekstraversija ir sutarumas teigiamai siejasi su suvokiama organizacine parama, o neurotiškumas – neigiamai. Suvokiama organizacinė parama yra reikšmingas tarpininkas tarp darbuotojų asmenybės bruožų (ekstraversijos, sutarumo, neurotiškumo) ir klestėjimo darbe.

Daktaro disertacijoje analizuojama jaunų suaugusiųjų psichologinis kapitalas, atjauta sau ir hedoninė bei eudemoninė gerovė. Teorinėje dalyje pristatoma psichologinio kapitalo ir atjautos sau samprata, reikšmė psichologinei gerovei, aptariama psichologinio kapitalo, atjautos sau intervencijų ypatumai. Empirinėje dalyje pristatomi 2014 – 2021 m. atlikto tyrimo rezultatai. Tyrime naudota 3009 18 – 90 metų dalyvių duomenys siekiant įvertinti metodikų validumą ir 339 18 – 40 metų dalyvių duomenys naudoti įvertinti psichologinio kapitalo, atjautos sau, hedoninės ir eudemoninės gerovės sąsajas ir pokyčius po atjautos sau ir psichologinio kapitalo intervencijų. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad jaunų suaugusiųjų psichologinis kapitalas ir atjauta sau yra pozityviai susiję su hedonine ir eudemonine gerove. Nustatyta, kad jaunų suaugusiųjų psichologinis kapitalas ir jo komponentai (saviveiksmingumas, viltis, atsparumas) atjauta sau ir jos pozityvūs komponentai (geranoriškumas sau, bendražmogiškumas, dėmesingas įsisąmoninimas), hedoninė gerovė (pasitenkinimas gyvenimu, pozityvus emocinis patyrimas) ir eudemoninė gerovė (aplinkos kontrolė, pozityvūs santykiai, asmeninis augimas, savęs priėmimas) padidėjo po atjautos sau intervencijos ir išliko po mėnesio. Jaunų suaugusiųjų psichologinis kapitalas, atjauta sau, hedoninė ir eudemoninė gerovė po psichologinio kapitalo intervencijos ir po mėnesio nepakito.

Šis tyrimas analizuoja sąsajas tarp keliaujančiųjų oro transportu skrydžio baimės, asmenybės bruožų ir psichologinio klestėjimo. Tyrimu siekiama išsiaiškinti veiksnius, turinčios įtakos skrydžio baimei ir įvertinti, ar skrydžio baimę galima paaiškinti remiantis asmenybės bruožų teorija ir psichologiniu klestėjimu. Taikant tyrimo metodus, naudotos Skrydžio baimę keliančių situacijų klausimynas (angl. Flight Anxiety Situations Questionnaire), psichologinę ir fizinę baimės išraišką atspindintis situacijų skrydžio metu klausimynas (angl. Flight Anxiety Modality Questionnaire), trumpoji Didžiojo asmenybės penketo klausimyno versija (angl. A Brief Version of the Big Five Personality Inventory), bei psichologinės gerovės klausimynas (angl. Psychological Wellbeing, 18 items. Tyrimo imtį sudarė Europos, Šiaurės Amerikos, Azijos ir Afrikos keliautojai oro transportu (N=220), kurių amžius siekė nuo 18 iki daugiau nei 50metų. Duomenų analizei naudota Jamovi statistikos programa taikant vienos krypties ANOVA , Pearsono koreliacija ir Struktūrinių lygčių modelis (SEM). Rezultatai parodė, kad konstruktai yra tarpusavyje susiję: psichologinis klestėjimas teigiamai susijęs su ekstravertiškumu ir atvirumu patirčiai bei neigiamai siejasi su neurotiškumu. Skrydžio baimė neigiamai siejasi su ekstravertiškumu ir teigiamai su neurotiškumu. Neigiama koreliacija buvo rasta tarp psichologinio klestėjimo ir skrydžio baimės. Rezultatai atskleidė, kad psichologinis klestėjimas ir asmenybės bruožai gali nulemti skrydžio baimės stiprumą. Be to, psichologinis klestėjimas stebimas kaip reikšmingas aspektas prognozuojant asmenybės polinkį į skrydžio baimę. Atsižvelgus geografinę keliautojų oro transportu kilmę ir vertinant jų skrydžio baimės stiprumą, analizuota žiniasklaidos, istorijos, kultūros ir gamtinių regionų įtaką skrydžio saugai ir individo skrydžio baimei. Išvadose pabrėžiama, kad labai svarbu atsižvelgti į individualius asmenybės bruožų ir psichologinės gerovės skirtumus vertinant skrydžio baimės išraišką ir siekiant taikyti tinkamus baimės įveikos metodus, kad kelionė oro transportu būtų maloni.

Magistro baigiamajame darbe nagrinėjamos darbuotojų pozityvių organizacinių praktikų, dėmesingo įsisąmoninimo ir pasitenkinimo gyvenimu sąsajos: išanalizuota ir įvertinta darbuotojų pozityvių organizacinių praktikų įtaka dėmesingam įsisąmoninimui ir pasitenkinimui gyvenimu, dėmesingo įsisąmoninimo įtaka pasitenkinimui gyvenimu ir dėmesingo įsisąmoninimo tarpininkaujantis vaidmuo pozityvių organizacinių praktikų ir pasitenkinimo gyvenimu ryšyje. Pirmame skyriuje atlikta pozityvių organizacinių praktikų, dėmesingo įsisąmoninimo ir pasitenkinimo gyvenimu teorinė analizė, aptariamos visų šių trijų konstruktų sąvokos bei jų tarpusavio sąsajų prielaidos. Toliau pateikiama tyrimo problema, tikslas ir uždaviniai bei iškeltos tyrimo hipotezės. Antrame darbo skyriuje aptariama tyrimo procedūra ir pateikiama tyrimo metodika. Trečiame skyriuje naudojant regresinę analizę įvertinamos pozityvių praktikų ir pasitenkinimo gyvenimu bei dėmesingo įsisąmoninimo ir pasitenkinimo gyvenimu sąsajos. Norint įvertinti kaip (ar) darbuotojų dėmesingas įsisąmoninimas medijuoja ryšį tarp pozityvių organizacinių praktikų ir pasitenkinimo gyvenimu, naudojamas struktūrinių lygčių modeliavimas (SEM). Po to susisteminami tyrimo metu gauti duomenys, patvirtinamos ar atmetamos hipotezės. Ketvirtame skyriuje aptariami gauti rezultatai. Pabaigoje teikiamos išvados bei siūlymai tyrimo metu išryškėjusioms problemoms spręsti.

Tyrimo tikslas – įvertinti sąsajas tarp įsitraukimo į darbą, bazinių psichologinių poreikių, gerovės darbe ir psichologinio klestėjimo. Tyrime dalyvavo 185 dirbantys asmenys. Tyrimas atliktas patogiuoju imties sudarymo būdu. Tyrimui atlikti buvo naudota: Parker ir Hyett (2011) Gerovės darbe klausimynas (angl. WWQ, Workplace Wellbeing Questionnaire); Diener ir kitų (2010) Psichologinio klestėjimo skalė (angl. Flourishing Scale), Chen ir kitų (2015) Bazinių psichologinių poreikių patenkinimo ir frustracijos skalė (darbo sferai) (angl. BPNSFS+, Basic Psychological Need Satisfaction and Frustration Scale, work domain), Schaufeli (2003) Utrechto įsitraukimo į darbą skalė (angl. UWES-17, Utrecht Work Engagement Scale) ir klausimai rinkti demografiniams duomenims, tokie kaip – lytis, amžius, mėnesinės pajamos, pasitenkinimas pajamomis, išsilavinimas, organizacijos tipas, kurioje dirbama, darbo stažas, užimamų pareigų lygmuo, veiklos sritis. Tyrimų rezultatai parodė, kad pasitenkinimas gaunamu atlygiu už darbą susijęs su įsitraukimu į darbą, o objektyvus gaunamas atlygis – nesusijęs su įsitraukimu į darbą. Bazinių psichologinių poreikių autonomijos ir kompetencijos patenkinimas darbe yra statistiškai reikšmingai susiję su įsitraukimu į darbą, o frustruojamas autonomijos poreikis neigiamai siejasi su įsitraukimu į darbą. Gerovė darbe yra statistiškai reikšmingai susijusi su įsitraukimu į darbą tik pasitenkinimo darbu atžvilgiu. Psichologinis klestėjimas yra statistiškai reikšmingai teigiamai susijęs su įsitraukimu į darbą. Gaunami statistiškai reikšmingai teigiami meditaciniai ryšiai rasti tarp pasitenkinimu darbu, autonomijos patenkinimo ir įsitraukimo į darbą; pasitenkinimu darbu, kompetencijos patenkinimo ir įsitraukimo į darbą; pasitenkinimu darbu, autonomijos frustracijos ir įsitraukimo į darbą. Statistiškai reikšmingai neigiami meditaciniai ryšiai rasti tarp: darbo kišimosi į asmeninį gyvenimą, kompetencijos patenkinimo ir įsitraukimo į darbą bei darbo kišimosi į asmeninį gyvenimą, autonomijos frustracijos ir įsitraukimo į darbą. Iš šių mediacijos ryšių klestėjimas pilnai reikšmingai moderuoja pasitenkinimą darbu, autonomijos patenkinimą ir įsitraukimo į darbą mediacininį ryšį, taip pat pasitenkinimo darbu, kompetencijos patenkinimo ir įsitraukimo į darbą mediacininį ryšį.

Analizuojant darbuotojų išlaikymo problemą randama nemažai veiksnių, kurie yra susiję su darbuotojų išeinamumo dažniu bei noru pasilikti. Atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kas visgi sąlygoja pasitenkinimą darbe ir keli tyrimai yra parodę, jog visgi klestėjimas darbe yra teigiamai susijęs su pasitenkinimu darbu, o pasitenkinimas ir vidinė motyvacija skatina įsitraukimą. Dėl šių priežasčių, šio darbo tikslas – atskleisti, darbuotojų klestėjimo darbe, motyvacijos bei asmenybės bruožų sąsajas. Tyrime dalyvavo 115 žmonių (86 moterys, 29 vyrai), užpildę internetinę apklausą. Amžiaus vidurkis buvo 30 metų (M=30,4, SD=9,1). Visi tyrime dalyvavę dalyviai buvo tuo metu dirbantys. Buvo naudoti trys klausimynai pagrindiniams tyrimo kintamiesiems įvertinti: Soto, C.J., & John, O.P. (2017) Didžiojo Penketo inventorius (angl. Big Five Inventory-2 (BFI-2)), Gagne ir kitų (2010) Motyvacijos darbe skalė (angl. Motivation at Work Scale) bei Porath ir kitų (2011) Klestėjimo darbe skalė (angl. Thriving at Work scale). Tyrimas parodė, kad tam tikri asmenybės bruožai skirtingai prognozuoja motyvaciją ir klestėjimą darbe. Ekstraversija ir sąžiningumas teigiamai numato motyvaciją ir klestėjimą darbe, o neurotiškumas – neigiamai. Atvirumas patirčiai teigiamai prognozuoja mokymąsi, bet nėra reikšmingai susijęs su klestėjimu darbe. Galiausiai, motyvacija yra svarbus tarpininkas tarp klestėjimo darbe ir asmenybės bruožų.

Very little is known about posttraumatic growth (PTG) in women survivors of intimate partner violence (IPV) and what factors promote or hinder it. Thus, the main aim of this dissertation was to explore direct and indirect links between intimate partner violence and posttraumatic growth through disclosure (the number of barriers to disclosure the women face, the number of different sources the women disclose the abuse to), social support (tangible, emotional, informational support) and social constraints. By analyzing 244 responses from women survivors of different forms of IPV through structural equation modelling, two paths to growth were determined: challenging and positive. The challenging path to PTG for the women survivors of IPV would be accruing through social constraints. While a positive path to PTG occurs through increased disclosure to a wider circle of potential help providers. Thus, wider disclosure facilitates growth, and social constraints appear to be another difficult experience that IPV survivors must overcome that contributes to the experience of greater PTG. Based on the findings of the dissertation, improvements to the latest Model of PTG (Tedeschi et al., 2018), as well as practical recommendations and implications for decision-makers, various specialists, and the women survivors of IPV, are offered.