Stasiukynas, Andrius

Magistro baigiamajame darbe nagrinėjamas projektinio valdymo taikymas viešojo valdymo institucijoje. Pirmojoje darbo dalyje analizuojamos viešojo valdymo paradigmos, jų raida ir reikšmė organizuojant viešojo sektoriaus veiklą. Antrojoje darbo dalyje aptariama projekto samprata ir projektinio valdymo esmė, akcentuojant kuriamą vertę viešojo sektoriaus kontekste. Trečiojoje darbo dalyje pristatomi projektinio valdymo modeliai, skirstomi į tradicinius ir lanksčiuosius, apibūdinamos jiems būdingos charakteristikos, paskirtis ir privalumai. Ketvirtojoje darbo dalyje pristatomas tyrimo metodologinis pagrindas, kuriuo remtasi analizuojant projektinio valdymo taikymą Inovacijų agentūroje. Galiausiai, pateikiami kokybinio tyrimo rezultatų apibendrinimai ir pagrindinės įžvalgos.

Darbo tema – viešojo sektoriaus įstaigų veiklos stebėsena: „X“ ligoninės atvejo analizė. Temos aktualumą lemia vis didėjantis dėmesys viešojo sektoriaus organizacijų veiklos efektyvumo, skaidrumo bei atskaitomybės didinimui. Taip pat siekiamybė ne tik nustatyti veiklos rodiklius ir juos stebėti, bet ir pritaikyti stebėsenos duomenis sprendimų priėmimo procese. Visgi, nors veiklos stebėsena plačiai taikoma, vis dar nėra aišku, kaip ji realiai įgyvendinama organizacijose ir kaip panaudojami jos metu gauti duomenys. Dėl šios priežasties kyla probleminis klausimas – kaip veiklos stebėsena įgyvendinama viešojo sektoriaus organizacijose ir kaip panaudojami stebėsenos metu gauti duomenys. Siekiant atsakyti į šį klausimą, iškeltas tikslas – ištirti veiklos stebėsenos įgyvendinimą ir jos taikymo ypatumus viešojo sektoriaus įstaigoje, analizuojant „X“ ligoninės atvejį. Tikslui pasiekti iškelti uždaviniai: išanalizuoti teorinius veiklos stebėsenos aspektus; ištirti veiklos stebėsenos teisinį reglamentavimą ir jos įgyvendinimo ypatumus asmens sveikatos priežiūros įstaigose; nustatyti, kaip veiklos stebėsena organizuojama „X“ ligoninėje; įvertinti veiklos stebėsenos taikymą ir darbuotojų požiūrį į ją bei pagrindines įgyvendinimo problemas. Tyrimui atlikti taikyta mišrių metodų prieiga: dokumentų analizė ir anketinė apklausa. Duomenys analizuoti taikant turinio analizę ir aprašomąją statistiką, naudojant „Microsoft Excel“ programą. Atlikus tyrimą nustatyta, kad „X“ ligoninėje egzistuoja struktūruota veiklos stebėsenos sistema, apimanti įvairius rodiklius ir duomenų rinkimo procesus, vis dėlto, didesnis dėmesys skiriamas duomenų rinkimui ir ataskaitų rengimui, o duomenų analizė ir jų panaudojimas veiklos tobulinimo procesams yra mažiau išplėtoti. Taip pat nustatyta, kad darbuotojai veiklos stebėseną vertina gana teigiamai, tačiau jų požiūrį lemia užimamos pareigos, o pagrindinės veiklos stebėsenos įgyvendinimo problemos siejamos su grįžtamojo ryšio trūkumu, ribotu duomenų panaudojimu bei pertekline administracine našta. Darbą sudaro keturi skyriai: pirmame aptariami teoriniai veiklos stebėsenos aspektai, antrame teisinis veiklos stebėsenos reglamentavimas bei įgyvendinimo ypatumai asmens sveikatos priežiūros įstaigose, trečiame pagrindžiama tyrimo metodologija, ketvirtame aptariami empirinio tyrimo rezultatai. Baigiamojo darbo pabaigoje pateikiamos išvados bei rekomendacijos.

Magistro baigiamajame darbe nagrinėjama turizmo politikos įgyvendinimo, stebėsenos ir vertinimo problematika vietos savivaldos lygmeniu. Temos aktualumą lemia tai, kad turizmas yra svarbi regioninės plėtros sritis, tačiau praktikoje savivaldybėse stebėsenos ir vertinimo procesai dažnai yra nepakankamai išplėtoti, jų rezultatai ribotai naudojami sprendimų priėmime. Darbo problema – ar turizmo politika vietos savivaldos lygmeniu yra pagrįsta stebėsenos ir vertinimo procesais ir kokie neatitikimai pasireiškia tarp strateginio planavimo ir praktinio įgyvendinimo. Darbo tikslas – ištirti turizmo politikos įgyvendinimo, stebėsenos ir vertinimo procesus bei įvertinti jų praktinį veiksmingumą. Tikslui pasiekti iškelti uždaviniai: išanalizuoti viešosios politikos stebėsenos ir vertinimo metodus, įvertinti turizmo politikos įgyvendinimą savivaldybių funkcijų kontekste, išnagrinėti įgyvendinimo priemones ir empiriškai įvertinti šiuos procesus vietos savivaldoje. Tyrime taikyti metodai: mokslinės literatūros analizė, teisinių ir strateginių dokumentų analizė bei pusiau struktūrizuoti ekspertų interviu, kurių duomenys analizuoti taikant kokybinę tyrinio analizę. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Utenos regiono savivaldybėse turizmo politika yra strategiškai įvertinta, tačiau jos įgyvendinimas nėra pakankamai grindžiamas veiksminga stebėsenos ir vertinimo sistema. Nustatyta, kad praktikoje dominuoja kiekybinių rodiklių stebėsena, o kokybinis vertinimas ir duomenų panaudojimas sprendimų priėmime yra riboti. Išvada, kad turizmo politika vietos savivaldos lygmeniu tik iš dalies yra pagrįsta stebėsenos ir procesai, todėl egzistuoja neatitikimas tarp strateginio planavimo ir praktinio įgyvendinimo. Darbo struktūrą sudaro įvadas, trys pagrindinės dalys, išvados ir rekomendacijos, literatūros sąrašas ir priedai. Darbe pateikta 19 lentelių ir 6 paveikslai.

Magistro baigiamajame darbe išanalizuota kaip tvaraus vystymosi principai integruojami regioninių savivaldos institucijų veikloje. Analizei pasitelkiami du atvejai: Vilniaus rajono savivaldybė (Lietuva) ir Olštyno apskritis (Lenkija). Tyrimu siekiama įvertinti, kaip tvarumo nuostatos pereina į strateginius dokumentus, vidaus valdymo procesus ir projektinę veiklą. Taikoma kokybinio lyginamojo atvejo tyrimo strategija, derinanti dokumentų analizę, pusiau struktūruotus interviu ir lyginamąjį metodą. Vertinimui naudojama autorės parengta penkių kategorijų analitinė matrica. Rezultatai atskleidžia, kad dokumentuose tvarumo principai yra įtvirtinti, tačiau praktinis jų įgyvendinimas išlieka fragmentiškas. Pagal gautus rezultatus pateikiamos išvados ir rekomendacijos.

Šioje disertacijoje siekiama nustatyti organizacijų atsparumo valdymo ir neapibrėžtumo sąlygų sąveiką bei pateikti Lietuvos viešojo sektoriaus centrinės valdžios organizacijų atsparumo valdymo modelį neapibrėžtumo sąlygomis. Tyrime remiamasi „bounce back“ atsparumo sampratos požiūriu, kuris labiau atspindi Lietuvos viešojo sektoriaus centrinės valdžios organizacijų veiklos kontekstą, kuriame pagrindinis atsparumo valdymo tikslas yra sugrįžti į veiklos balanso sąlygas. Atsižvelgiant į moksliniuose tyrimuose stokojamą neapibrėžtumo sąlygų operacionalizavimą, disertacijoje neapibrėžtumo sąlygos apibrėžiamos pasitelkiant informacijos valdymo (angl. contingency) požiūrį, kuris remiasi aplinkos neapibrėžtumo matrica, atnaujinta apjungiant informacijos apdorojimo ir organizacijos informacijos teorinius aspektus. Empirinio tyrimo metu analizuojama aplinkos ir organizacijos valdymo procesų sąveika su organizacijų atsparumu. Empirinis tyrimas suformuotas taikant mišrią tyrimo metodologiją: remiantis kokybinio tyrimo rezultatais papildytas konceptualusis organizacijų atsparumo valdymo modelis, kuris empiriškai patikslintas ir patvirtintas kiekybine priežastinių ryšių analize. Pateiktas modelis pasižymi praktine verte ir gali būti taikomas viešojo sektoriaus centrinės valdžios organizacijų veikloje siekiant stiprinti jų gebėjimus valdyti atsparumą ir veikti neapibrėžtumo sąlygomis.

Lietuvoje projektinis valdymas dar nėra itin plačiai taikomas viešajame sektoriuje, tačiau įvairūs pavyzdžiai rodo, jog jis gali būti naudingas siekiant aukštesnės kokybės rezultatų. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Ekonomikos ir inovacijų ministerija pradėjo taikyti projektinio valdymo principus ir instrumentus, siekdama didinti institucijos veiklos efektyvumą. Tarptautiniu mastu atlikti tyrimai rodo, kad projektinio valdymo metodų taikymas viešajame sektoriuje gali padidinti projektų sėkmės rodiklius. Organizacijos, taikančios projektinio valdymo metodikas, pasiekia didesnį projektų sėkmės rodiklį, palyginti su tomis, kurios jų netaiko. Laikomasi nuomonės, jog projektinio valdymo metodų taikymas viešajame sektoriuje gali pagerinti paslaugų kokybę ir efektyvumą, o taip pat teigiama, kad projektinio valdymo praktikos prisideda prie organizacijų tobulėjimo pokyčių atžvilgiu. Nepaisant šių įžvalgų, Lietuvoje vis dar trūksta išsamių tyrimų, kurios sistemingai palygintų skirtingų dydžių savivaldybių patirtį ir pateiktų lyginamąją analizę, kaip šios metodikos taikomos Lietuvos savivaldybėse. Todėl šiame darbe atliekama Vilniaus miesto, Klaipėdos rajono ir Druskininkų savivaldybių atvejų analizė prisidės prie projektinio valdymo taikymo viešajame sektoriuje teorijos ir praktikos plėtojimo. Magistro baigiamojo darbo tikslas – ištirti ir palyginti projektinio valdymo metodų taikymą Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Klaipėdos rajono ir Druskininkų savivaldybėse. Darbo uždaviniai: (1) išnagrinėti pagrindines projektinio valdymo metodikas, jų struktūrą ir klasifikavimo kriterijus, pritaikomus viešojo sektoriaus institucijose; (2) atskleisti, kaip projektinis valdymas padeda siekti veiklos efektyvumo viešojo valdymo institucijose ir su kokiais iššūkiais susiduriama šiame procese; (3) išanalizuoti Vilniaus miesto, Klaipėdos rajono ir Druskininkų savivaldybių patirtį taikant projektinio valdymo metodus; (4) atlikti lyginamąją analizę tarp Vilniaus miesto, Klaipėdos rajono ir Druskininkų savivaldybių projektinio valdymo metodų taikymo, nustatant esminius skirtumus, iššūkius ir rezultatus, kuriuos šios savivaldybės pasiekė taikydamos projektinio valdymo metodikas. Atliktas kokybinis tyrimas, panaudojant pusiau struktūruotą interviu ir kokybinę turinio analizę. Tyrime dalyvavo 12 informantų, po 4 iš kiekvienos savivaldybės. Interviu atlikti 2025 m. kovo mėn. Išnagrinėjus projektinio valdymo teorinius pagrindus galima teigti, kad projektinio valdymo metodai yra sistemingai taikomų priemonių, procesų ir praktikų rinkinys, skirtas planuoti, vykdyti, stebėti ir užbaigti projektus siekiant nustatytų tikslų. Projektinio valdymo metodų įvairovė leidžia pasirinkti tinkamiausią metodą pagal konkretaus projekto poreikius viešajame sektoriuje. Šie viešajame sektoriuje padeda efektyviau paskirstyti išteklius, aiškiau formuluoti tikslus, gerinti komandos darbą, valdyti rizikas, skatinti inovacijas bei gerinti piliečių aptarnavimą. Viešojo sektoriaus projektinio valdymo iššūkiai apima nefunkcionaliomis organizacinėmis struktūromis pagrįstą projektų integraciją, ribotas vadovų ir darbuotojų kompetencijas, silpną komandos įsitraukimą, prastai veikiančią komunikaciją, politinių ir organizacinių veiksnių įtaką, projektų planavimo ir užbaigimo trūkumus, pasipriešinimą pokyčiams bei technologinės infrastruktūros stoką. Be to, dažnai pasitaiko neaiškiai apibrėžti tikslai, projekto apimties keitimai, netinkamas rizikos valdymas ir neįmanomi terminai, kurie apsunkina projekto įgyvendinimą. Empirinio tyrimo rezultatų analizė leidžia teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybėje prioritetas teikiamas projektų portfelių valdymui, integruojant PRINCE2 ir PMBOK metodikas bei siekiant išvengti didelės apimties projektų persidengimų. Klaipėdos rajono savivaldybėje, kurioje nuosekliai diegiamas PMBOK paremtas modelis, projektų valdymo kultūra yra gana pažengusi - savivaldybėje organizuojami mokymai, intensyviai naudojami įrankiai, formuojami rizikų registrai; pats projektinis valdymas yra pasiekęs brandą. Tuo tarpu Druskininkų savivaldybė dar tik kuria sistemingus projektinio valdymo pagrindus, planuojant diegti skaitmeninę sistemą po poreikių nustatymo. Tyrimas parodė, kad savivaldybės projektinio valdymo patirtį bei įrankių pasirinkimą lemia jų dydis, finansiniai ištekliai ir organizacinis pasirengimas, tačiau visos trys savivaldybės siekia padidinti projektinio valdymo efektyvumą. Atlikus lyginamąją analizę tarp trijų skirtingo dydžio savivaldybių taikant projektinio valdymo metodus, galima teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybė, turėdama didžiausią projektų apimtį, koncentruojasi į portfelių valdymą, kelis metodus jungiant į vieningą struktūrą, užtikrinančia aiškų atsakomybių paskirstymą. Klaipėdos rajono savivaldybė išsiskiria dinamišku PMBOK diegimu, intensyvia darbuotojų mokymo sistema ir dėmesiu komandinio darbo principams. Druskininkai – mažiausia iš šių savivaldybių – akcentuoja poreikį sukurti integruotą skaitmeninę sistemą, kol kas neapsisprendžiant dėl konkrečios metodikos.

Tyrimai rodo, kad NVO geba teikti lanksčias ir inovatyvias paslaugas, kurios dažnai labiau atitinka pažeidžiamų asmenų poreikius, palyginti su tradicinėmis valstybinėmis institucijomis. Tačiau taip pat pabrėžiama, kad šios organizacijos dažnai susiduria su finansavimo, žmogiškųjų išteklių, bendradarbiavimo ir administraciniais iššūkiais – pastarieji riboja jų veiklos galimybes. Nors NVO veikla socialinės apsaugos srityje buvo išsamiai tirta užsienio šalyse, Lietuvoje ir ypač regioniniu lygmeniu jų galimybės dar nėra iki galo ištirtos. Kadangi skurstančių ir socialinėje atskirtyje esančių asmenų skaičius didėja, reikalingas aktyvus NVO įsitraukimas. Vilniaus mieste, kur koncentruojasi didelė dalis šalies gyventojų, egzistuoja nemažai specifinių socialinių problemų. Dėl šios priežasties NVO, teikdamos paslaugas nepasiturintiems asmenims, užpildo svarbią funkcinę nišą. NVO veiklos specifika leidžia veikti efektyviau nei tai gali padaryti valstybiniame sektoriuje veikiančios įstaigos. Visgi, tinkamam šio potencialo išnaudojimui reikalingas nuoseklus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, taip pat reikiami resursai. Dėl šių priežasčių tyrimas, skirtas NVO galimybėms teikti viešąsias socialines paslaugas nepasiturintiems asmenims Vilniaus mieste, yra aktualus mokslo ir praktiniu požiūriu. Tyrimo problema kyla dėl NVO veiklos galimybių ir iššūkių Vilniaus mieste, kur didėjantis socialinių paslaugų poreikis reikalauja efektyvių ir inovatyvių sprendimų. Nepasiturintys asmenys – tai socialinė grupė, kuriai reikalinga įvairi pagalba. Nepaisant NVO pastangų, jų veiklą dažnai riboja įvairūs iššūkiai. Tyrimo tikslas – ištirti nevyriausybinių organizacijų galimybes teikti viešąsias socialines paslaugas nepasiturintiems asmenims Vilniaus mieste. Uždaviniai: (1) išnagrinėti NVO teikiamų viešųjų paslaugų teorines prielaidas; (2) ištirti socialinių paslaugų, teikiamų nepasiturintiems asmenims, ypatumus; (3) išnagrinėti teikiamų socialinių paslaugų Vilniaus miesto savivaldybėje spektrą ir teisinius pagrindus; (4) ištirti Vilniaus miesto savivaldybės NVO galimybes ir ribojančius veiksnius teikiant viešąsias socialines paslaugas nepasiturintiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybėje. Tyrimo tipas – atvejo analizė, orientuota į NVO veiklos specifiką Vilniaus mieste. Atliktas kokybinis tyrimas, panaudojant pusiau struktūruotą interviu ir kokybinę turinio analizę. Tyrime dalyvavo 12 informantų: 6 NVO atstovai iš organizacijų, dirbančių su skirtingomis tikslinėmis grupėmis; 6 savivaldybės atstovai, dirbantys socialinių paslaugų valdymo srityje. Interviu atlikti 2025 m. vasario–kovo mėn. Analizuojant teorines prielaidas, paaiškėjo, kad NVO vaidmuo kyla iš valstybinio, rinkos ir pilietinės visuomenės modelių susikirtimo. Nors klasikiniu požiūriu valstybė laikoma pagrindine socialinių paslaugų teikėja, naujosios viešosios vadybos idėjos bei valdžios tinklų teorija akcentuoja partnerystę su NVO ir kitais subjektais; siekiama didesnio paslaugų efektyvumo. Priklausomai nuo požiūrio, NVO yra griežto biurokratinio aparato alternatyva – jie laikytini tarpininkais tarp bendruomenės poreikių ir valstybės išteklių. Socialinės paslaugos nepasiturintiems skiriasi savo forma – jos gali būti teikiamos gyvai, nuotoliniu būdu arba mobiliomis komandomis, – tačiau visur susiduriama su panašiomis kliūtimis: finansų ribotumu, problemomis valdant personalą, instituciniais ir teisiniais apribojimais, bendradarbiavimo su valstybinėmis institucijomis trūkumu, nepasiturinčių asmenų stigmatizacija. Nepaisant šių barjerų, labiausiai pažeidžiami žmonės gauna reikalingą pagalbą būtent per NVO. Socialinių paslaugų, teikiamų nepasiturintiems asmenims, ypatumai apima paslaugų teikimo būdų įvairovę, teritorinį prieinamumą, tikslinių grupių identifikavimą, administracinį registracijos procesą ir išskirtinį NVO vaidmenį. Šie elementai glaudžiai susiję tarpusavyje. Vilniaus miesto savivaldybėje socialinių paslaugų spektrą sudaro bazinių poreikių tenkinimas (nemokamas maitinimas, nakvynės namai, higienos paslaugos), įgalinimo paslaugos (konsultacijos, socialinių įgūdžių ugdymas, psichosocialinė pagalba), taip pat integracinės paslaugos (reabilitacija, užimtumo veiklos, finansinis raštingumas). Nors tokia socialinių paslaugų struktūra teoriškai remiasi LR Socialinių paslaugų įstatymu, katalogu ir akreditacijos taisyklėmis, praktikoje jų teikimas yra apsunkintas dėl griežtų normatyvų (pavyzdžiui, paslaugos „tilpimas“ į numatytą teisinį reikalavimą). Šis aspektas nesiderina su realių nepasiturinčių asmenų poreikių įvairove – paslaugų įvairovė plečiasi, tačiau griežti teisiniai reikalavimai riboja socialinių paslaugų teikimo lankstumą ir kūrybiškumą. Nors NVO Vilniuje laikomos lanksčiomis socialinių paslaugas nepasiturintiems asmenims teikiančioms organizacijomis, jų veikloje esama nemažai ribojančius veiksnių. Tyrimo metu buvo įvardinti šie ribojantys veiksniai: finansavimo iššūkiai ir tęstinumo stoka; kvalifikuotų darbuotojų ir savanorių trūkumas; žemi atlyginimai bei menkos kompetencijų tobulinimo galimybės; biurokratiniai iššūkiai; teisiniai reikalavimai, ribojantys NVO kūrybiškumą; menkas NVO įtraukimas į strateginį planavimą ir lygiavertiškumo stygius bendradarbiaujant su savivaldybėmis; per menkas teikiamų socialinių paslaugų lankstumas; tarpusavio konkurencija tarp NVO ir silpna jų tinklaveika; visuomenės nuostatos, stereotipai; ribotas privataus sektoriaus ir skaitmeninių sprendimų įtraukimas.

Magistro baigiamajame darbe analizuojamas Lietuvos savivaldos sistemos tobulinimas, atliekama tiesioginių seniūnų rinkimų atvejo analizė. Darbo tikslas – ištirti tiesioginių seniūnų rinkimų Lietuvoje galimybes ir įgyvendinimo trikdžius. Siekiant šio tikslo, iškeliami keturi uždaviniai: ištirti teorines tiesioginių seniūnų rinkimų prielaidas, išanalizuoti jų teisinį pagrindą Lietuvoje, aptarti Latvijos ir Lenkijos praktiką bei atlikti empirinį tyrimą suinteresuotųjų šalių požiūriui nustatyti. Teorinėje darbo dalyje remiamasi Naujosios viešosios tarnybos (NVT) teorija, kuri pabrėžia piliečių įgalinimą, demokratinį dalyvavimą ir tarnystę viešajam interesui. Analizuojama, kaip seniūno institucija gali būti stiprinama per atstovavimo, atsakomybės ir įtraukties principus. Teisinėje analizėje apžvelgiamas galiojantis Vietos savivaldos įstatymas, 2019 m. seniūnų rinkimų įstatymo projektas bei jų atitikimas Konstitucijai ir ES teisės nuostatoms. Lyginamojoje dalyje aptariami Latvijos ir Lenkijos modeliai, leidžiantys įvertinti skirtingų formų seniūnų rinkimų patirtį. Empirinėje dalyje atlikti pusiau struktūruoti interviu su aštuoniais informantais – seniūnais, savivaldybių politikais, administracijos darbuotojais, Seimo nariais ir bendruomenių atstovais. Tyrimas parodė, kad dauguma informantų palaiko tiesioginių rinkimų idėją, tačiau akcentuoja būtinybę aiškiai reglamentuoti seniūnų įgaliojimus, finansinį savarankiškumą bei užtikrinti administracinį pasirengimą. Pastebėta, kad gyventojų dalyvavimo formos – tokios kaip sueigos ar konsultacijos – dažnai lieka simbolinės, jei neparemtos institucinėmis paskatomis ir realiomis galimybėmis. Tyrimo rezultatai rodo, kad seniūnų tiesioginiai rinkimai gali sustiprinti vietos demokratiją ir bendruomeniškumą, tačiau jų įgyvendinimas turi būti paremtas nuosekliu teisiniu, politiniu ir administraciniu pasirengimu. Darbas gali būti naudingas viešojo administravimo praktikams, politikos formuotojams ir mokslininkams, svarstantiems decentralizacijos kryptis bei pilietinės visuomenės stiprinimo galimybes.

Magistro darbe „Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų motyvacijos veiksnių raiška“ analizuojama mokytojų motyvacijos svarba švietimo sistemos kokybės užtikrinimui ir jos tvarumo stiprinimui. Tyrimo metu nagrinėjami teoriniai motyvacijos pagrindai, specifiniai Vilniaus rajono savivaldybės mokytojų motyvacijos veiksniai ir jų praktinė reikšmė. 2023 m. NŠA atlikta švietimo pasiekimų analizė parodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės mokyklų mokinių Valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatai yra žemesni šalies vidurį. Lygiagrečiai rajone vis labiau pastebimas aukštos kvalifikacijos mokytojų trūkumas. Ši situacija ne tik išryškina švietimo kokybės iššūkius Vilniaus rajone, bet ir pabrėžia būtinybę analizuoti mokytojų motyvacijos veiksnius, siekiant gerinti švietimo sistemos veiksmingumą. Pagrindinis tyrimo tikslas buvo įvertinti ir nustatyti motyvacijos veiksnius, darančius poveikį mokytojų profesinei veiklai Vilniaus rajono bendrojo ugdymo mokyklose. Siekiant šio tikslo, iškelti uždaviniai, kurie pateikia teorinių motyvacijos modelių analizę, Vilniaus rajono mokytojų pasitenkinimo darbu vertinimą, siejama su vidinės bei išorinės motyvacijos veiksnių poveikio nustatymu. Tyrime taikyti kiekybiniai metodai, kurie apima internetinę apklausą ir statistinę duomenų analizę. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad pagrindiniai mokytojus motyvuojantys veiksniai yra asmeninio tobulėjimo troškimas bei altruistiniai tikslai. Pagal Herzbergo dviejų veiksnių teoriją šie veiksniai priskiriami vidiniu veiksniu grupei. Tačiau išoriniai veiksniai, tokie kaip nepakankamas darbo užmokestis pagal atliekamas darbo funkcijas ir per didelis darbo krūvis, daro neigiamą poveikį pasitenkinimui darbu. Tyrimo rezultatai atskleidė poreikį didinti mokytojų motyvaciją pasitelkiant tiek vidines, tiek išorines priemones. Tai leistų pagerinti švietimo kokybę ir skatinti mokytojų atsakomybę ir profesinį įsipareigojimą. Tyrimo rezultatai ir pateiktos rekomendacijos gali būti naudingos formuojant regioninę švietimo politiką ir vykdyti strategijas, skirtas mokytojų motyvacijai didinti.

Pastaruoju metu aiškiai pradedama suprasti, kad sveikatos priežiūros sektorius, o ypač ligoninės, savo kuriama tarša netiesiogiai kenkia visuomenės sveikatai ir tuo pačiu didina sveikatos priežiūros paslaugų poreikį. Atsižvelgiant į tai, kad vis labiau pripažįstamas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų veiklos poveikis aplinkai, būtina apie tai kalbėti ir gilintis į galimybes keisti esamą situaciją, nes tvarus vystymasis ir sveikata tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Todėl buvo iškelta pagrindinė tyrimo problema – kokios aplinkos tvarumo vystymo galimybės sveikatos priežiūros VšĮ RVUL organizacijos veikloje? Tyrimo objektas – tvarus organizacijos vystymas. Šio tyrimo tikslas yra ištirti tvaraus vystymosi galimybes aplinkos tausojimo aspektu sveikatos priežiūros VšĮ RVUL organizacijoje. Taip pat buvo iškelti ir tyrimo uždaviniai: išnagrinėti tvaraus organizacijų vystymosi teorines prielaidas, išanalizuoti organizacijų tvaraus vystymo gerąsias patirtis aplinkos tausojimo aspektu, ištirti viešojo sektoriaus sveikatos priežiūros organizacijų veiklas aplinkos tausojimo aspektu, atlikti empirinį tyrimą ištiriant tvaraus vystymosi galimybes sveikatos priežiūros VšĮ RVUL organizacijoje aplinkos tausojimo aspektu. Tyrimo metodika: mokslinės literatūros loginės analizės ir sintezės metodu išanalizuotos tvaraus vystymosi bei tvarios organizacijos samprtatos, pusiau struktūruotas interviu ir anketinė apklausa. Kiekybinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad, daugumos darbuotojų nuomone, įstaigoje taikomos šios tvaraus vystymosi priemonės: atsižvelgiama į darbuotojų sveikatą ir saugą, į lygias darbuotojų teises, atsižvelgiama į valgyklos aptarnavimo ir maisto tiekimo/maitinimo valdymą, atsižvelgiama į atliekų tvarkymą ir perdirbimą. Tuo tarpu tvarumo vystymuisi didžiausią teigiamą įtaką turi technologiniai pokyčiai, vadovų palaikymas, esama organizacinė kultūra. Kokybinio tyrimo metu išsiaiškinta, kad įstaiga tausoja aplinką, yra vykdomi žalieji pirkimai, taupiai ir racionaliai naudojamos priemonės ir ištekliai. Didelę reikšmę įstaigos tvarumo vystyme turi kokybiškų medžiagų ir priemonių pirkimas ir racionalus jų naudojimas, darbo ir valdymo procesų optimizavimas, taikant tvarumo priemones, taupomi ligoninės ištekliai, gerinamas darbo procesas ir racionalus farmakologinių priemonių pasiskirstymas ligoninėje. Iššūkiai su kuriais įstaiga susiduria tvaraus vystymosi atžvilgiu yra: ribotos finansinės galimybės, išoriniai įvykiai ir vidinės įstaigos problemos, konkurencijos nebuvimas žaliųjų pirkimų srityje, patikimų partnerių stygius. Magistro baigiamojo darbo pabaigoje pateikiamos išvados bei siūlymai dėl tvaraus vystymosi įstaigoje galimybių gerinimo aplinkos tausojimo aspektu.