Vaitkevičiūtė, Agnė

of both Member State’s liability in damages to a private party for breach of the European Union law and state responsibility in international could be possible. In such case a private party can suffer damages if a Member State breaches an international agreement, concluded by the European Union, imposing particular obligations on that Member State. Therefore, it is ascertained that a private party should not have to prove the second condition of liability – sufficient seriousness of the breach1 – if an international court foremost states that a Member State commited an internationally wrongful act – breached its obligation arising out of an international agreement entered into by the European Union. Such an infringement would be considered to be as sufficiently serious per se.

This article analyses the legal basics of the Member States liability in damages for the breach of European Union law and the conditions for liability. It is emphasized that the Member States liability in damages for the breach of European Union law has three different grounds—one direct legal background (Article 4 of the Treaty of the European Union) and two indirect basics—principles of direct effect and that of effectiveness of European Union law. The author subsequently examines the content of each condition for liability established in the practice of the Court of Justice of the European Union —the intention of the rule of European Union law infringed to confer rights on private parties, the sufficiently seriousness of the breach and the direct causal link between the breach and the damage. It is stated that in order to prove that a Member State is liable for the breach of European Union law, one more condition for liability should be established—a private party must prove that he has incurred particular damage. It is also highlighted that the second condition for the Member States liability in damages for the breach of European Union law —sufficiently seriousness of the breach—restricts the right of a private party to obtain compensation.

Šiame straipsnyje analizuojami klausimai, reikšmingi privačiam asmeniui, siekiančiam gauti žalos atlyginimą iš valstybės, pažeidusios Europos Bendrijos (toliau – EB) teisę. Pabrėžiama, kad žalos, padarytos valstybei narei pažeidus EB teisės nuostatas, atlyginimas privačiam asmeniui – nacionalinės teisės reglamentavimo sritis. Pirmojoje straipsnio dalyje kalbama apie išskirtinį nacionalinių teismų vaidmenį, nagrinėjamas žalos asmeniui klausimų sprendimas prieš sprendimo Francovich byloje ir po sprendimo šioje byloje priėmimą. Antrojoje straipsnio dalyje analizuojami efektyvumo ir veiksmingumo (kai kurie užsienio autoriai šį principą įvardija kaip nediskriminavimą) principai, kildinami iš Europos Teisingumo Teismo (toliau – Teismas) praktikos, kuriuos turi atitikti nacionalinės teisės normos, kuriomis remiantis asmeniui atlyginama žala, bei pateikiama trumpa šių principų samprata. Trečioji dalis skirta aptarti pagrindinėms teisės normoms, kurios vadovaujantis EB teise turi būti įtvirtintos nacionalinėje teisėje ir kuriomis remiantis sprendžiami žalos asmeniui atlyginimo klausimai. Šios normos suskirstytos į dvi pagrindines grupes: materialines ir procesines. Atkreipiamas dėmesys, kad visas šias normas yra įgalioti taikyti nacionaliniai teismai, nagrinėjantys žalos asmeniui atlyginimo ieškinius. Straipsnis baigiamas tiriamųjų klausimų apibendrinimu, straipsnio pabaigoje pateikiamos pagrindinės išvados.

Šiame straipsnyje analizuojami Europos Bendrijos (toliau - EB) valstybėms narėms bei privatiems asmenims (fiziniams ir juridiniams) - EB teisės subjektams - reikšmingi klausimai - EB deliktinės atsakomybės ir valstybių narių atsakomybės dėl privatiems asmenims padarytos žalos pažeidus EB teisę (toliau - valstybių atsakomybė dėl žalos) panašumai ir skirtumai. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas EB deliktinės atsakomybės sąlygų komentavimui jas lyginant su valstybių atsakomybės dėl žalos sąlygomis. Straipsnis susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmojoje dalyje išskiriami EB deliktinės atsakomybės ir valstybių atsakomybės dėl žalos pagrindiniai panašumai ir skirtumai. Pabrėžiama, jog atsižvelgiant į šių dviejų atsakomybės rūšių prigimtį, galima išskirti daugiau panašumų nei skirtumų. Akcentuojama, kad tam tikrais atvejais galimas ieškinys dėl EB deliktinės atsakomybės ir dėl valstybių atsakomybės dėl žalos taikymo. Antrojoje dalyje dėmesys skiriamas EB deliktinės atsakomybės sąlygų nagrinėjimui. Išskiriama, jog EB deliktinei atsakomybei atsirasti būtina įrodyti keturių atsakomybės sąlygų buvimą: pažeistos EB teisės normos tikslą suteikti teises asmeniui, pažeidimo rimtumą, asmens patirtą žalą ir priežastinį pažeidimo ir žalos ryšį. Tuo tarpu valstybių atsakomybei už žalą atsirasti reikalinga įrodyti, kad pažeista EB teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui, pažeidimas yra pakankamai rimtas (akivaizdus) bei egzistuoja tiesioginis priežastinis padaryto pažeidimo ir atsiradusios žalos ryšys. EB deliktinės atsakomybės sąlygos lyginamos su valstybių atsakomybės dėl žalos sąlygomis, įvertinama kiekvienos šių sąlygų svarba privataus asmens teisių apsaugai bei atsakomybės atsiradimui. [...]

Siame straipsnyje analizuojamas Europos Bendrijos (toliau - EB) valstybėms narėms labai svarbus klausimas - valstybių narių atsakomybės dėl privatiems asmenims padarytos žalos, EB teisę pažeidus (toliau - valstybių atsakomybė dėl žalos), samprata, kilmė bei atsakomybės sąlygos, suformuluotos Europos Bendrijų. Teisingumo Teismo (toliau - Teismas) praktikoje. Straipsnis susideda iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmojoje dalyje trumpai apibūdinama valstybių atsakomybės dėl žalos kilmė ir samprata tiek, kiek būtina norint kaip galima geriau suvokti Teismo praktikoje suformuluotas valstybių atsakomybės dėl žalos sąlygas. Antroji straipsnio dalis skirta valstybių atsakomybės dėl žalos sąlygoms nagrinėti ir plėtotei pagal Teismo jurisprudenciją. Si straipsnio dalis pradedama Francovich [1], Brasserie du Pecheur and Factortame [2], Dillenkofer [3] bylomis. Tai esminės bylos apibrėžiančios valstybių atsakomybę dėl žalos sąlygų. Tai straipsnyje bus toliau nagrinėjama ir analizuojama. Pateikiamos valstybių atsakomybės dėl žalos sąlygos, suformuluotos šiose bylose bei apibendrintos ir konkretizuotos vėlesnėje Teismo praktikoje. Straipsnis baigiamas valstybių atsakomybės dėl žalos kilmės, sampratos ir atsakomybės sąlygų apibendrinimu bei pagrindinių išvadų pateikimu.

Šiame straipsnyje analizuojami nefiskalinių (netarifinių) eksporto apribojimų Europos Bendrijos (toliau - EB) vidaus rinkoje draudimo probleminiai klausimai. Nefiskalinius (netarifinius) eksporto apribojimus draudžia Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau - Sutartis) 29 straipsnis, tačiau teisinėje literatūroje Sutarties 29 straipsnio analizei skiriama nepakankamai dėmesio. Daugiausia dėmesio daugelio užsienio teisininkų darbuose skiriama Europos Teisingumo Teismo (toliau - ETT) jurisprudencijos nagrinėjimui. Nepaisant to, dažnai yra tik paminima, jog EB draudžiami ne tik importo apribojimai, kaip jie suprantami pagal Sutarties 28 straipsnį, bet ir eksporto apribojimai remiantis Sutarties 29 straipsniu, kurių apimtį aiškinti paliekama ETT. Kita dalis užsienio autorių pateikia kiek išsamesnę Sutarties 29 straipsnio analizę, detaliau panagrinėdami kai kurias svarbesnes ETT bylas. Tačiau ETT praktikoje bylų, susijusių su Sutarties 29 straipsnio aiškinimu, nėra daug. Todėl šiame straipsnyje bus nagrinėjamos dažniausiai užsienio teisinėje literatūroje aptariamos bylos, jas papildant kitomis bylomis, apibendrintomis išanalizavus ETT praktiką nagrinėjamu klausimu, kurios geriausiai atspindi tiek kiekybinių eksporto apribojimų, tiek lygiaverčio poveikio priemonių taikymą valstybių narių praktikoje. Pirmoje straipsnio dalyje apžvelgiami kiekybinių eksporto apribojimų klausimai, antroji straipsnio dalis skiriama lygiaverčio poveikio priemonių analizei. Šio straipsnio tikslas - remiantis Sutarties 29 straipsnio nuostatomis analizuoti ETT jurisprudenciją, teisinėje literatūroje išsakytas nuomones, EB institucijų priimtus antrinės teisės aktus, siekiant kaip galima išsamiau atskleisti netarifinių (nefiskalinių) eksporto apribojimų draudimo sampratą, apimtį, pateikti šių eksporto apribojimų pavyzdžių.