Vaitkevičiūtė, Agnė

Šios disertacijos tyrimo objektas – valstybės atsakomybė už žalą. Disertacijoje nagrinėjama problematika aktuali tiek moksliniu, tiek praktiniu požiūriu: atskleidžiamos teorinės ir praktinės valstybės atsakomybės už žalą taikymo problemos, siekiama nustatyti, ar asmens teisė į žalos atlyginimą iš valstybės, pažeidusios ES teisę, nėra ribojama. Pirmojoje dalyje pateikiama valstybės atsakomybės ES teisėje samprata, analizuojamas valstybės atsakomybės už žalą santykis su valstybės atsakomybe Europos Sąjungai ir ES teisės tiesioginiu veikimu. Antrojoje dalyje nagrinėjamas valstybės atsakomybės už žalą ryšys su valstybės atsakomybe už tarptautinės teisės pažeidimus ir ES deliktine atsakomybe. Trečiojoje dalyje tiriami ES teisės pažeidimo elementai. Ketvirtoji dalis skirta valstybės atsakomybės už žalą sąlygų turinio analizei siekiant atsakyti į klausimą, ar atsakomybės sąlygos neriboja asmens teisės į žalos atlyginimą. Penktojoje dalyje nagrinėjami efektyvumo ir veiksmingumo principai, kuriuos turi taikyti nacionaliniai teismai, sprendžiantys valstybės atsakomybės už žalą bylas, išskiriama, kokios nacionalinės teisės normos turi atitikti šiuos principus. Šeštojoje dalyje tiriama, kaip valstybės atsakomybė už žalą taikoma Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Austrijos ir Lietuvos teismuose, įvardijami Lietuvos teismai, kurie turėtų nagrinėti valstybės atsakomybės už žalą bylas, sprendžiama, kaip Lietuvos teismuose reikėtų taikyti Teismo nustatytas atsakomybės sąlygas, kokios nacionalinės teisės normos, kurios turi neprieštarauti efektyvumo ir veiksmingumo principams, taikytinos nagrinėjant valstybės atsakomybės už žalą bylas.

Šios disertacijos tyrimo objektas – valstybės atsakomybė už žalą. Disertacijoje nagrinėjama problematika aktuali tiek moksliniu, tiek praktiniu požiūriu: atskleidžiamos teorinės ir praktinės valstybės atsakomybės už žalą taikymo problemos, siekiama nustatyti, ar asmens teisė į žalos atlyginimą iš valstybės, pažeidusios ES teisę, nėra ribojama. Pirmojoje dalyje pateikiama valstybės atsakomybės ES teisėje samprata, analizuojamas valstybės atsakomybės už žalą santykis su valstybės atsakomybe Europos Sąjungai ir ES teisės tiesioginiu veikimu. Antrojoje dalyje nagrinėjamas valstybės atsakomybės už žalą ryšys su valstybės atsakomybe už tarptautinės teisės pažeidimus ir ES deliktine atsakomybe. Trečiojoje dalyje tiriami ES teisės pažeidimo elementai. Ketvirtoji dalis skirta valstybės atsakomybės už žalą sąlygų turinio analizei siekiant atsakyti į klausimą, ar atsakomybės sąlygos neriboja asmens teisės į žalos atlyginimą. Penktojoje dalyje nagrinėjami efektyvumo ir veiksmingumo principai, kuriuos turi taikyti nacionaliniai teismai, sprendžiantys valstybės atsakomybės už žalą bylas, išskiriama, kokios nacionalinės teisės normos turi atitikti šiuos principus. Šeštojoje dalyje tiriama, kaip valstybės atsakomybė už žalą taikoma Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Austrijos ir Lietuvos teismuose, įvardijami Lietuvos teismai, kurie turėtų nagrinėti valstybės atsakomybės už žalą bylas, sprendžiama, kaip Lietuvos teismuose reikėtų taikyti Teismo nustatytas atsakomybės sąlygas, kokios nacionalinės teisės normos, kurios turi neprieštarauti efektyvumo ir veiksmingumo principams, taikytinos nagrinėjant valstybės atsakomybės už žalą bylas.

It is emphasized, that both fiscal (tariff) export restrictions and non–fiscal (non–tariff) export restrictions shall be prohibited between Member States. Fiscal (tariff) export restrictions are customs duties on exports and charges having equivalent effect. Measures having equivalent effect can be distinguished to distinctly and indistinctly applicable measures and discriminatory and non–discriminatory measures. Only discriminatory measures, which usually are distinctly applicable, are forbidden. But the possibility, that even indistinctly applicable measures can be discriminatory and distinctly applicable measures can be non–discriminatory, is not discounted.