Kutkauskienė, Jelena

Šiame magistro baigiamajame darbe nagrinėjama paciento genetinės informacijos teisinė apsauga lyginamuoju aspektu. Pirmame skyriuje analizuojama genetinės informacijos sąvoka, paciento privatumo ir informacijos konfidencialumo, teisės žinoti ar nežinoti apie savo genetinius duomenis sampratos, taip pat aptariami genetinės diskriminacijos klausimai. Antrame skyriuje yra pateikiamas biobankų apibrėžimas, veiklos principai bei kylančios etinės bei teisinės problemos, analizuojamas biobankų teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Trečiame skyriuje nagrinėjamas genetinės informacijos apsaugos reglamentavimas Europos Sąjungos, UNESCO, Europos tarybos teisės aktuose, atlikta lyginamoji analizė tarp Lietuvos, Ispanijos ir Portugalijos teisės aktų, reglamentuojančių genetinės informacijos teisinę apsaugą.

Tiriamoji problema ir darbo aktualumas. XIX amžiaus antrojoje pusėje galutinai buvo atsisakyta medicinos, kaip meno, sampratos : medicinos mokslo atradimai leido paaiškinti fiziologinius procesus, atskleidė daugelio patologinių procesų priežastis, sparčiai plėtojamos technologijos suteikė galimybę ne tik stebėti visas organizmo funkcijas, bet dažnai – jas kontroliuoti. Viena vertus, sparti medicinos mokslo ir praktikos raida lėmė akivaizdų sveikatos rodiklių gerėjimą (kūdikių mirtingumo mažėjimas, laukiamos vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas), kita vertus, teko pripažinti, kad galimybės kontroliuoti gydymo procesą ir pasiekti norimą rezultatą yra ribotos . Nanotechnologijų ir genų inžinerijos taikymas medicinoje iškėlė individo tapatumo išsaugojimo problemas, todėl reikėjo konceptualiu lygmeniu iš naujo apsvarstyti sveikatos priežiūros srityje besiformuojančių santykių prigimtį ir esmę bei pacientų teisių apsaugą užtikrinančių priemonių, tarp jų – ir teisinių instrumentų, veiksmingumą. Pacientų teisių ir pareigų reguliavimo bei teikiamos teisinės apsaugos efektyvumo problematiškumą nulemia šie veiksniai: gydytojo ir paciento santykių daugialypiškumas ir sudėtingumas, dažnos etinės problemos, kylančios gydymo ir tyrimo metu, fragmentiškas gydytojo ir paciento santykių reglamentavimas nacionaliniu lygiu ir gausios nekodifikuojamos vadinamosios minkštosios teisės (angl. soft law) normos, valstybės, teikiančios socialines garantijas pacientams, dalyvavimas gydytojo ir paciento santykiuose, vartotojiškumo ir „gėdyk bei skųsk“ (angl. „shame and blame“) kultūros reiškiniai sveikatos santykiuose , didėjantis sveikatos priežiūros efektyvumas ir potencialus pavojingumas paciento sveikatai bei pacientų civilinių ieškinių skaičiaus ir priteisiamų nuostolių dydžio spartus augimas, sukeliantis asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų civilinės atsakomybės draudimo „krizes“ (situacija, kai rinkoje nėra draudimo bendrovės, kuri teiktų civilinės atsakomybės draudimo paslaugas). 1997 m. Europos Tarybos priimta Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (toliau – Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija) yra kertinis pacientų teises įtvirtinantis viršnacionalinis dokumentas teisės doktrinoje. Politiniai, ekonominiai, socialiniai integracijos procesai reikalauja gilios mokslinės nacionalinėse teisės sistemose įtvirtintų pacientų teisių turinio, jų įgyvendinimo ir apsaugos mechanizmų, teikiamos teisinės apsaugos unifikavimo poreikio ir galimybių analizės. Asmens autonomijos ir kūno neliečiamumo pripažinimas sveikatos priežiūroje, naujų gydymo ir tyrimo metodų diegimas, vis dažnesnis duomenų apie paciento sveikatą automatinio tvarkymo būdo taikymas bei kiti veiksniai reikalauja įvertinti pacientų teisių sąrašo aktualumą ir, jei reikia, jį koreguoti. Tačiau šio darbo tikslas – išnagrinėti, atsižvelgiant į pripažinimą teisės doktrinoje, vieną iš svarbiausių paciento teisių – paciento teisės į žalos, atsiradusios dėl gydymo ar tyrimo, kompensavimą ypatumus sveikatos teisėje, kompensavimo sąlygas įtakojančius sveikatos teisės institutus – informuotą paciento sutikimą ir paciento pareigas. Šios temos aktualumą lemia skirtingi veiksniai. Pastaraisiai metais atliktų tyrimų duomenys, patvirtina paciento teisės į žalos, atsiradusios dėl gydymo ar tyrimo, kompensavimo temos aktualumą: sveikatos priežiūra prižpažinta pavojingiausią žmonijos veiklos rūšimi , nepageidaujamų įvykių dažnis išsivysčiusiuose šalyse sudaro daugiau kaip 10 proc. visų gydymo atvejų , Junginių Amerijos Valstijų (toliau – JAV) ligoninėse per metus dėl gydyymo klaidų miršta mažiausiai 44 tūkst. šalies gyventojų . Todėl būtina įvertinti pacientams teikiamos teisnės apsaugos veiksmingumą. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės atlikto valstybinio civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomojo draudimo įgyvendinimo audito išvados ir Lietuvoje atlikti sociologiniai tyrimai rodo visuomenės nepasitikėjimą žalos pacientui atlyginimo sistema ir sveikatos sistemos dalyvių nepasitenkinimą dabartiniu paciento teisės į žalos atlyginimą apsaugos teisiniu režimu ir šios teisės įgyvendinimo būdu. Tokios nuomonės pagrįstumą suponuoja faktas, kad Lietuvoje skundų dėl žalos pacientams kompensavimo skaičius – vienas mažiausių pasaulyje (per metus milijonui gyventojų tenka 37 skundai). Kitose valstybėse pacientų skundų dėl žalos atlyginimo skaičius labai skiriasi (pvz., Šiaurės Europos valstybėse per metus milijonui šalies gyventojų tenka penkis kartus daugiau skundų dėl žalos pacientams kompensavimo nei JAV). Kita vertus, išlaidos pacientui padarytai žalai atlyginti įvairiose šalyse koreliuoja ne su patenkintų skundų skaičiumi, bet su pacientų teisių apsaugos režimu: didžiausios pacientams padarytos žalos atlyginimo išlaidos susidaro šalyse, kuriose pacientų teisė į žalos atlyginimą įgyvendinama pagal civilinės atsakomybės esant kaltei taisykles ieškinio tvarka (JAV – 112 eurų/gyv., Italija 41 euras/gyv.) . Tuo tarpu šalyse, įdiegusiose specialiąsias žalos pacientams kompensavimo sistemas, kurios grindžiamos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų civilinės atsakomybės be kaltės koncepcija, šių sistemų išlaidos, tenkančios vienam gyventojui, svyruoja nuo 4 iki 9 eurų (Danijoje – 9 eurai/gyv., Švedijoje – 4 eurai/gyv., Suomijoje – 6 eurai/gyv., Naujoje Zelandijoje – 8 eurai/gyv.) . Specialiosios žalos pacientams atlyginimo sistemos laikomos palankiomis pacientams bei dažnai nurodoma, kad jos yra grindžiamos atsakomybės be kaltės koncepciją . Todėl tikslinga nagrinėti šalių, turinčių ilgiausią šios koncepcijos taikymo ir specialiųjų žalos pacientams kompensavimo sistemų reguliavimo patirtį, įvertinti šiose sistemose taikomos civilinės atsakomybės be kaltės koncepcijos ypatumus, šių sistemų teikiamos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo garantiją, skundų nagrinėjimo taikant specialiąją žalos pacientams kompensavimo sistemą santykį su paciento teise į skundo nagrinėjimą ieškinio tvarka, įvertinti minėtų sistemų prevencinį poveikį, teikiamos teisinės apsaugos veiksmingumą, pateikti siūlymus dėl pacientų teisės į žalos atlyginimą teisinio reguliavimo tobulinimo. Specialiosioms žalos pacientams kompensavimo sistemoms daro įtaką dinamiškai besikeičiantys sveikatos teisės institutai – informuoto paciento sutikimo ir paciento pareigų. Siekis įvertinti šių institutų įtaką žalos kompensavimo sąlygoms reikalauja atskleisti jų turinį. Informuoto paciento sutikimo probleminiai klausimai XX amžiuje dažniau buvo gvildenami bioetikoje ir sveikatos vadybos moksle, o ne teisės krypties darbuose. Tik antrojoje XX amžiaus pusėje atsirado informuoto paciento sutikimo kaip teisės instituto užuomazgos. Šiam naujam sveikatos teisės institutui būdinga greitą transformacija, kuri ir nulemia informuoto paciento sutikimo galiojimo problematikos aktualumą. Teisinę šio sveikatos instituto reikšmę rodo tai, kad nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio išsivysčiusiose šalyse beveik visos bylos dėl gydytojo profesinio aplaidumo grindžiamos ne tik gydytojo profesine klaida, bet ir paciento netinkamu informavimu. Ši tendencija stebima nagrinėjant ir Lietuvos teismų praktiką: iš 13 bylų dėl medikų profesinio aplaidumo, kurias nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 5 bylos buvo grindžiamos paciento informuoto sutikimo negaliojimu . Bendrosios ir kontinentinės teisės tradicijų valstybių teismų praktikos skirtumai šioje srityje, reikalavimus pacientui teiktinai informacijai apibrėžiančių taisyklių įvairovė ir jų plėtojimo dinamiškumas, informacijos neteikimą pateisinančios išlygos, paciento teisės į informaciją dėl siūlomo gydymo ir tyrimo bei laisvo sutikimo laipsniškas įsitvirtinimas Europos Sąjungos dokumentuose ir vienodo paciento teisių apsaugos režimo nustatymo siekis demonstruoja paciento informuoto sutikimo koncepcijos nagrinėjimo aktualumą. Tai, kad D. Aničienė v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas byla buvo du kartus nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo , demonstruoja Lietuvos teisės doktrinos ir teismų praktikos „vakuumą“ šioje srityje, o tai reiškia, kad Lietuvoje sunku prognozuoti bylų dėl paciento sutikimo galiojimo baigtį. Todėl būtina siekti konceptualaus požiūrio į informuoto paciento sutikimo galiojimą, atitinkančio šios koncepcijos pasaulinės raidos tendencijas. Pacientams padarytos žalos kompensavimo sąlygoms gali turėti įtakos ir pacientų pareigų reglamentavimas. Žvelgiant iš nūdienos gydytojo ir paciento santykių raidos perspektyvos, paciento pareigų reglamentavimas, jo prielaidos ir tendencijos yra labiausiai diskutuojama aktualija. Tyrimo objektas. Šio tyrimo objektas yra pacientui padarytos žalos kompensavimo reglamentavimo ir jo taikymo ypatumai sveikatos teisėje bei sveikatos teisės institutai, darantys įtaką žalos pacientams kompensavimo sąlygų kitimui. Tyrimo tikslas – išanalizuoti specialiųjų žalos pacientams kompensavimo sistemų ypatumus, įvertinti paciento teisės į žalos atlyginimą teikiamos teisinės apsaugos veiksmingumą Lietuvoje, apsvarstyti sveikatos teisės institutus, darančius įtaką žalos pacientams kompensavimo sąlygų kitimui bei pateikti siūlymus, kaip teisinėmis priemonėmis patobulinti žalos pacientams kompensavimą Lietuvoje. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti žalos pacientams kompensavimo sistemos teikiamos teisinės apsaugos veiksmingumą Lietuvoje, išanalizuoti civilinės atsakomybės be kaltės koncepcijos reglamentavimo sveikatos teisėje ypatumus bei jų santykį su deliktinės atsakomybės sąlygomis, pacientų skundų nagrinėjimo kompensavimo sistemoje santykį su paciento teise į skundo nagrinėjimą ieškinio tvarka; 2. Išanalizuoti ilgiausią patirtį turinčių užsienio valstybių specialiosiose žalos pacientams kompensavimo sistemose taikomos civilinės atsakomybės be kaltės koncepcijos ypatumus bei jų santykį su deliktinės atsakomybės sąlygomis, skundų nagrinėjimo kompensavimo sistemoje santykį su paciento teise į skundo nagrinėjimą ieškinio tvarka, įvertinti sistemų prevencinį poveikį bei pateikti