Bolzanas, Darius

Valstybė, sukūrusi teisingumo vykdymo įgyvendinimo monopolį, t.y. ginčų dėl teisės nagrinėjimą teismuose, sykiu kuria ir kitas efektyvias materialiųjų teisinių santykių gynimo priemones. Viena iš jų– tokių ginčų priskyrimas nagrinėti ikiteisminio pobūdžio tvarka kitiems teisės subjektams. Šiuo aspektu ikiteisminė tvarka pagal įstatymą gali būti pri-valoma arba neprivaloma. Kai ikiteisminė tvarka yra privalomo pobūdžio, asmuo, siekiantis apginti galimai pažeistas savo subjektines teises, visų pirma privalo ja pasinaudoti ir tik po to įgyja teisę kreiptis į teismą (teisės kreiptis į teismą prielaida). Kaip ir bet kurioje ginčų nagri-nėjimo institucijoje, sprendžiant tokius ginčus privaloma ikiteismine tvarka šalys gali patirti bylinėjimosi išlaidų. Tuomet kyla pagrįstas klausimas dėl tokių išlaidų (ne)atlyginimo. Šiame straipsnyje nagrinėjamos darbo ginčų komisijoje, kurioje privalomai ikiteismine tvarka na-grinėjami darbo ginčai, patirtų bylinėjimosi išlaidų (ne)atlyginimo problemos. Pagal Lietu-voje nustatytą ikiteisminį darbo ginčų nagrinėjimo modelį, šalių tokiame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Nors teismų praktikoje ši taisyklė pripažįstama pagrįsta, o atitinkamos normos konstitucingumas yra patikrintas konstitucine tvarka, straipsnyje na-grinėjama, ar tokia teismų praktika ir naujausia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija yra (ne)suderinama su veiksminga pažeistų darbo santykių dalyvių teisių apsauga. Analizuojama, ar tokia bylinėjimosi išlaidų (ne)atlyginimo taisyklė gali nepagrįstai riboti darbo teisinių santykių dalyvių galimybes veiksmingai ginti pažeistas savo teises.

Straipsnyje analizuojami apribojimai išieškoti iš skolininko fizinio asmens turto priverstinio vykdymo procese. Turtinio pobūdžio vykdymo procese išieškojimas įprastai yra nukreipiamas į visą skolininkui priklausantį turtą. Vis dėlto, siekiant teisingo išieškotojo ir skolininko interesų balanso, įstatyme nustatyti apribojimai, taikomi išieškant iš skolininko turto. Šie apribojimai atskleidžia socialinius ir ekonominius priverstinio vykdymo proceso tikslus. Straipsnyje nagrinėjamas apribojimų išieškoti iš skolininko turto tikslas ir jų taikymo taisyklės. Siekiama atskleisti, kaip, taikant šiuos apribojimus vykdymo procese, turi būti suderinamas išieškotojo interesas dėl efektyvaus vykdomojo dokumento įvykdymo ir skolininko teisių (teisės į nuosavybę, privatų gyvenimą) apsauga.

Straipsnyje nagrinėjamos prieš šimtmetį Vlado Mačio knygoje „Civilinio proceso paskaitos“ pateiktos idėjos apie civilinio proceso teisę. Taip pat vertinama, kokį civilinio proceso modelį siūlė Vladas Mačys, kokios jo pagrindinės kryptys, kaip buvo siūloma užtikrinti teisingą ir teisėtą civilinį procesą. Nagrinėjama, kokia yra knygos „Civilinio proceso paskaitos“ struktūra, kaip moksliškai buvo vertinamas civilinis procesas. Straipsnyje atskleidžiama, kad Vladas Mačys civilinio proceso tikslus siejo su socialinės taikos (harmonijos) tarp ginčo šalių kuo operatyvesniu atkūrimu. Taip pat analizuojama, kokios Vlado Mačio idėjos liko reikšmingos šiuolaikinio civilinio proceso teisei bei teisei į teisingą teismą užtikrinti civilinės bylose.

Designed to provide a fresh start, the discharge procedure relieves debtors of pre-bankruptcy debts, allowing them to resume economic activity. Attainment of this aim is also linked with the processing of the debtor’s personal data during and even after the discharge procedure is completed. The processing of the debtor’s personal data in the discharge procedure is subject to the general rules of protection of personal data in the European Union law. This article analyzes what the legal basis for processing of debtor’s personal data is during and after the discharge procedure. It also deals with the question whether a proper balance between the principle of publicity of the discharge procedure and the main goals of the processing of personal data (lawful processing of personal data, data minimization principle) are achieved under the current legal framework of the European Union. To show the practical problems in this area, the article focuses on the recent case law of the Court of Justice of the European Union, which reveals the problems to achieve the proper balance between the different aims of the discharge of debt procedure and processing of personal data.

Vykdomojo rašto išdavimas yra viena iš būtinųjų sąlygų pradėti priverstinio vykdymo procesą, kadangi be vykdomojo dokumento šis procesas negali būti pradedamas. Kai ginčo šalis nevykdo teismo sprendimo gera valia (savanoriškai), kita šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo pagal šį sprendimą, kuris gali būti pateikiamas vykdyti antstoliui priverstinai. Straipsnyje nagrinėjama, kokioms sąlygoms esant teismas turi teisę išduoti vykdomąjį raštą ir kokios problemos kyla teismų praktikoje sprendžiant šį klausimą. Straipsnyje nagrinėjama, kaip turėtų būti formuluojama sprendimo rezoliucinė dalis siekiant užtikrinti operatyvų vykdomojo rašto išdavimą, kaip suprantamas sprendimo vykdytinumas sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo klausimą. Taip pat straipsnyje analizuojama, kokiais atvejais vykdomasis dokumentas (vykdomasis raštas) gali būti su(si)grąžinamas užbaigus vykdomąją bylą, o ne išduodamas naujas.

The chapter deals with the issues related to cross-border enforcement and due process in Lithuania and Portugal. It analyses how the concept of due process is defined by the national courts in both countries in cross-border civil cases and whether this interpretation is compatible with the case law of the European Court on Human Rights and Article 6 of the European Convention of Human Rights with establishes the general requirements of the right to a fair trial. Particularly the authors focus on the common problems of due process which arise in cross-border situation, such as service of documents, proper notification (summoning) of court hearings and equality of arms. The problems of service of documents arise when the national courts use methods of service of documents which results not in the direct service of documents to the addressee, but other persons. The authors found that pursuant to the national case law when assessing the appropriateness of service of documents in such cases, it must be determined whether the addressee was actually aware of the court proceeding initiated in a foreign country. Furthermore, the author analyze the application of public policy clause as the ground for non-recognition of judgments. The interpretation of the public policy clause by the national courts in Lithuania and Portugal is narrow. Lithuanian and Portuguese case law distinguish between proce- dural and substantive public policy. In practice procedural public policy is of great importance while substantive public policy does not play any considerable role. The authors found that the content of public policy is interpreted in accordance with the international principles of due process set out in the case law of the European Court on Human Rights and the case law of the Court of Justice of the European Union.

Transaction avoidance is part of insolvency proceedings. The successful application of the rules on transaction avoidance allows the value of the debtor’s assets to be maximised, and thus increases the satisfaction of creditors’ claims. In the European Union, the substantive rules on insolvency law still are a matter of the national laws of Member States. However, trends in the policy-making actions of the European Union reveal that various initiatives have been proposed to establish certain rules on transaction avoidance which should increase recovery rates for creditors and contribute to the proper functioning of the domestic market. This article focuses on the general aims of transaction avoidance and provides a critical assessment of the proposed harmonisation of the rules on transaction avoidance in European Union law. The authors found that the proposed rules on the harmonisation of transaction avoidance rules in European Union insolvency law may actually discourage businesses regarding the exercise of the freedom of establishment, and may also intervene in the substantive insolvency and civil law regulations of Member States.

Krizinėje situacijoje rasti visuomenės ir individo interesų pusiausvyrą, suvaldyti ilgalaikes pasekmes visuomenei ir valstybei – paskesnį teisminį bylinėjimąsi, ekonominę krizę, neefektyvų finansų valdymą ir pan. – didelis iššūkis. Esant krizei, sprendimus visuomet tenka priimti operatyviai. Kaip rodo COVID-19 pandemijos valdymo patirtis, jai suvaldyti reikėjo ir neordinarinių teisinių priemonių, kurios kėlė daug klausimų dėl teisės viršenybės, institucijų įgaliojimų, žmogaus teisių užtikrinimo. Kartu pandemija parodė valstybių ir suinteresuotų subjektų reaguojant į pandemijos iššūkius planavimo, koordinavimo ir bendradarbiavimo stoką ir atskleidė sisteminius trūkumus. Taigi būtina įvertinti ne tik teisinių priemonių taikymo poveikį pandemijos valdymui, bet ir galimą pandemijos poveikį teisei, siekiant pasirengti ateities krizėms. Šios mokslo studijos tikslas – remiantis COVID-19 pandemijos patirtimis Lietuvoje ir užsienio valstybėse, išanalizuoti teisės poveikį pandemijos valdymui bei pandemijos ir jos metu priimtų sprendimų poveikį tolimesnei teisės raidai. Šiam tikslui pasiekti keliami šie mokslo studijos uždaviniai: 1. Išanalizuoti teisines priemones, kurios buvo taikomos pandemijai valdyti Lietuvoje, ir įvertinti jų poveikį platesniame moksliniame ir užsienio valstybių bei tarptautinių teismų sprendimų kontekste; 2. Išnagrinėti, kokius teisinio reguliavimo iššūkius lėmė COVID-19 pandemija nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje ir kaip į juos reaguota teismų praktikoje Lietuvoje ir užsienio valstybėse; 3. Įvertinti, kokį poveikį COVID-19 pandemija ir jai suvaldyti priimti sprendimai turėjo teisės raidai (analizuojant šių pasekmių aspektus pagal atskiras sritis); 4. Įvertinti pandemijos poveikį Lietuvos teismų sistemai, teisingumo vykdymui ir teisinei atsakomybei. Tyrimui atlikti pasitelkta gausi Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos įvairių teisės sričių mokslininkų komanda. Mokslo studijoje – ne tik grynai teorinės- mokslinės įžvalgos, bet atspindėta ir pandemijos metu teismuose sukaupta praktikų mokslininkų patirtis. Tyrimas apima laikotarpį nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Tam tikrais atvejais lyginamuoju aspektu analizuojama ir padėtis iki pandemijos. Kadangi tyrimo baigimo metu pandemija dar nebuvo pasibaigusi, daromos išvados, ypač dėl pandemijos ilgalaikio poveikio teisei, dar gali būti koreguojamos, nes yra praėję per mažai laiko nuo atsiradusių aplinkybių ir valstybių taikytų priemonių. Pirmajame mokslo studijos skyriuje analizuota, kokių teisinių iššūkių pandemijos valdymo metu kilo siekiant užtikrinti teisės viršenybę ir kaip jie buvo sprendžiami. Svarstyta, kaip pandemija paveikė teisinių režimų taikymą ir kokį poveikį turėjo esminių konstitucinių ir tarptautinių reikalavimų taikymui, ypač dėl žmogaus teisių ribojimo. Konstitucinių teismų, vykdančių įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios teisės aktų konstitucingumo kontrolę, vaidmuo pandemijos metu itin reikšmingas. Galimybė konstituciniame teisme patikrinti, ar pandemijai suvaldyti skirtos priemonės yra teisėtos, užtikrina demokratinių teisinės valstybės ir žmogaus teisių apsaugos imperatyvų laikymąsi. Studijoje analizuota Austrijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Slovakijos ir kitų valstybių konstitucinė jurisprudencija, susijusi su įvairiais pandemijos valdymo aspektais. Europinė konstitucinė jurisprudencija ir joje pateikta argumentacija yra itin svarbi, vertinant Lietuvoje priimto pandemijos teisinio reguliavimo konstitucingumą. Tyrimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat buvo gavęs keletą prašymų ištirti pandemijos teisinio reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurie 2021 m. gruodžio 31 d. dar laukė nagrinėjimo. Europos konstituciniai teismai vieningai sutaria, jog net ir pandemijos sąlygomis šiam reiškiniui suvaldyti priimtam teisiniam reguliavimui, kuriuo buvo ribojamos kai kurios žmogaus teisės ir laisvės, taikomi konstituciniai teisėtumo reikalavimai, valstybės valdžios institucijos nėra atleistos nuo pareigos jų laikytis. Kartu pažymėtina ir tai, kad, europinėje konstitucinių teismų jurisprudencijoje sprendžiant dėl su pandemija susijusio teisinio reguliavimo atitikties konstitucinėms normoms, išryškėjo nauji konstituciniai reikalavimai ir (arba) vertinimo kriterijai, kurių privaloma laikytis, nustatant žmogaus teises ir laisves ribojančias priemones. Antai kai kuriose analizuotose konstitucinės justicijos bylose įprasta visuomenės ir individo interesų pusiausvyra buvo pakoreguota, pirmenybę teikiant viešajam visuomenės sveikatos ir gyvybės apsaugos interesui ir pateisinant griežtesnius nei įprasta žmogaus teisių ir laisvių ribojimus. Be to, pandemijos teisinio reguliavimo pagrįstumui paaiškinti konstitucinėje jurisprudencijoje pradėtas naudoti gana naujas atsargumo principas, kuris krizių akivaizdoje įpareigoja imtis išankstinių ir prevencinių veiksmų, kad būtų išvengta plataus masto neigiamų padarinių. Konstituciniai teismai taip pat suformulavo reikalavimą pandemijos teisinį reguliavimą grįsti mokslu paremtomis prognozėmis bei nuolat jį peržiūrėti, kad būtų įsitikinta, jog nustatytas teisinis reguliavimas vis dar atitinka esamą situaciją. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir jo suponuojamų teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvų kyla reikalavimas nustatyti, kad pandemijos teisinis reguliavimas gali būti taikomas tik laikinai, o nustatytoji taikymo data neatleidžia nuo pareigos pakeisti reguliavimą, atitinkamai pasikeitus situacijai. Galiausiai pabrėžtina ir tai, kad net ir konstatuotas atitinkamo teisinio reguliavimo prieštaravimas konstitucinėms normoms dažniausiai nelemia tokio teisinio reguliavimo panaikinimo iškart, o teisėkūros subjektui paliekamas tam tikras laiko tarpas priderinti pandemijai valdyti skirtą teisinį reguliavimą prie konstitucinių reikalavimų, taip sudarant prielaidas išvengti nesibaigiančio ieškinių srauto teismuose. Studijoje nagrinėtos atskirų administracinių teisinių režimų – nepaprastosios padėties ir karantino – įvedimo (paskelbimo) prielaidos pandemijos metu. Apibrėžtos nepaprastosios padėties ir karantino režimo sampratos, atskleistos prielaidos ir režimų įvedimo (paskelbimo) sąlygos, taip pat analizuoti šiuose režimuose įtvirtinti asmens teisių ir laisvių apribojimo mastai. Studijoje dėmesys skirtas atskirų režimų transformavimosi prielaidų analizei. Atsižvelgiant į užsienio šalių patirtį, mokslinius ir teisinius šaltinius pagrindžiama, kodėl Lietuvos Respublikoje COVID-19 pandemijos situacijoje buvo įvestas karantino, o ne nepaprastosios padėties režimas. Studijoje analizuotas pandemijos poveikis COVID-19 pandemijos situaciją valdančių subjektų sistemos transformacijai ir viešojo administravimo subjektų įgaliojimų kaitai COVID-19 pandemijos metu. Tirta ir įvertinta subjektų, užtikrinančių COVID- 19 pandemijos situacijos valdymą, sistema, jiems suteiktų įgaliojimų transformacija, siekiama pagrįsti, kodėl visuomenė ar atskiri asmenys turėtų būti priskirti prie minėtų subjektų sistemos, kodėl jiems turėtų būti suteikti tam tikri įgaliojimai siekiant suvaldyti COVID-19 pandemijos situaciją. Be to, studijoje analizuota, kaip atskirų nusižengimų, numatytų Administracinių nusižengimų kodekse, kvalifikavimo pokyčiai COVID-19 pandemijos metu prisidėjo prie pandemijos suvaldymo teisinėmis priemonėmis. Ištirtos naujų teisės normų įtvirtinimo ANK sąlygos ir priežastys. Analizuota teismų praktika ir situacijos, traukiant asmenis administracinėn atsakomybėn už naujų teisinių reikalavimų, susijusių su pandemijos situacijos suvaldymu, nesilaikymą ir pažeidimus. Atlikus tyrimą nustatyta, kad aiškaus teisinio atskyrimo, kada būtų galima tvirtinti, kad konkrečioje situacijoje turi būti skelbiamas karantinas ar nepaprastoji padėtis, nėra. Atskiro režimo pasirinkimą lemia didelė valdžios institucijų diskrecija. Taip pat nustatyta, kad pandemijos metu atitinkamu laikotarpiu negalėjo būti ribojamos kai kurios asmenų teisės ir laisvės, įtvirtintos Konstitucijoje ir įstatymuose. Be to, studijoje argumentuojama, kodėl turi būti plečiamas subjektų, dalyvaujančių suvaldant pandemijos situaciją, ratas, į jį įtraukiant visuomenės narius. Administracinės atsakomybės taikymo kontekste COVID-19 pandemijos metu buvo išplėstas teisinis reguliavimas dėl tiesiogiai su pandemija susijusių veikų, už kurias taikoma administracinė atsakomybė. Pastebėta, kad, įvedus naują teisinį reguliavimą, ne tik atsakomybėn traukiami asmenys tyčia ar dėl neatsargumo darė nusižengimus, bet ir pareigūnai neteisingai kvalifikuodavo atskiras asmenų veikas. [...]

One of the basic categories of the Private International Law of Succession is jurisdiction. This article concerns the doctrinal and conceptual issues of the determination of international jurisdiction in succession matters based on the Treaty on Legal Assistance and Legal Relations in Civil, Family and Criminal Matters between Ukraine and The Republic of Lithuania and the EU Succession Regulation. Chapter 1 of this paper considers the determination of jurisdiction in relation to the Treaty on Legal Assistance, where the notions “last permanent place of residence” and “last habitual place of residence” are compared, due to the two authentic languages of the Treaty. The concept of “habitual residence” under the EU Succession Regulation is proposed to be the one used for the interpretation of the aforementioned terms. Chapter 2 of this paper is devoted to the determination of jurisdiction under the EU Succession Regulation, where the general jurisdiction as well as forum necessitatis, subsidiary jurisdiction, and other types of jurisdictions are described. In Chapter 3 of this paper, the jurisdictional approaches of the Treaty on Legal Assistance are compared with the ones used by the EU Succession Regulation, where key differences – such as the EU Succession Regulation not dividing jurisdiction based on the type of property – are described. Before the conclusions are given, the jurisdictional provisions of the Treaty on Legal Assistance and the EU Succession Regulation are compared, and thus recommendations for the amendments of Ukrainian Private International Law are proposed. These recommendations include the following: treatment of succession property as a whole, introduction of the “last habitual residence” universal category into Ukrainian legislation, and other proposals.

The quality of procedural judicial documents is one of the most important components of judicial proceedings. The trust of individuals and the public in the judicial system may also depend on the quality of these documents. Therefore, Lithuanian legislation sets certain standards for procedural judicial documents. As well as, the law also provides for certain possibilities to eliminate ambiguities in court procedural documents both after the court decision has been made and during enforcement proceedings.