Petronytė, Gintarė

Straipsnyje analizuojama pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – PAASPĮ) ir savivaldybės visuomenės sveikatos biuro (toliau – savivaldybės VSB) įgyvendinama širdies ir kraujagyslių ir cukrinio diabeto rizikos grupių asmenų sveikatos stiprinimo programa (toliau – sveikatos stiprinimo programa) Panevėžio miesto savivaldybėje. 2018 m. sausį–vasarį atliktame kokybiniame tyrime, taikant pusiau struktūruotą interviu, dalyvavo dešimt atstovų iš PAASPĮ ir savivaldybės VSB, sudariusių bendradarbiavimo sutartis. Įgyvendinant sveikatos stiprinimo programą PAASPĮ ir savivaldybės VSB pagrindinėmis bendradarbiavimo formomis lieka oficialių dokumentų siuntimas elektroniniu paštu ir darbo susitikimai PAASPĮ. Jų bendradarbiavimo vystymui būtinos prielaidos – savivaldybės VSB aktyvaus įsitraukimo didinant rizikos grupės asmenų dalyvavimo apimtis, PAASPĮ sveikatos stiprinimo programos įgyvendinimo koordinavimo ir bendradarbiavimo inicijavimo su savivaldybės VSB. Sveikatos stiprinimo programos įgyvendinimo pagrindinės kliūtys: sisteminiu lygmeniu – teisinis reglamentavimas; organizaciniu lygmeniu – savivaldybės gydytojo ir PAASPĮ administracijos reikalingų veiksmų stoka, neefektyvus šeimos gydytojų teikiamų paslaugų organizavimas, nepakankamas sveikatos stiprinimo programos koordinavimas PAASPĮ; tarpasmeniniu lygmeniu – pacientų motyvacijos stoka, jų ir šeimos gydytojų vyraujantis neigiamas požiūris į sveikatos stiprinimo programos įgyvendinimą.

Šiame straipsnyje vertinamas vaistų, kompensuojamų iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, prieinamumas ir jo pokytis 2009–2015 m. kainos atžvilgiu. Jame analizuojami Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos duomenų bazės privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidų (toliau – PSDF išlaidos) kompensuojamiesiems vaistams ir pacientų priemokų kompensuojamiems vaistams duomenys. 2009–2011 m. PSDF išlaidos kompensuojamiesiems vaistams ir vienam kompensuojamųjų vaistų receptui bei pacientų priemokos kompensuojamiems vaistams mažėjo, tačiau 2012–2015 m. jos didėjo. 2009–2015 m. PSDF išlaidų didžiąją dalį (45–48 proc.) sudarė priešnavikinių bei kardiovaskulinę sistemą veikiančių vaistų kompensavimas pagal 100 proc. bei 80 proc. kompensavimo lygius. 2009–2015 m. pacientų priemokos vaistams sudarė apie ketvirtadalį (26,9 proc.) PSDF išlaidų kompensuojamiesiems vaistams. 2009–2015 m. didžiąją dalį (64,1 proc.) pacientų priemokų kompensuojamiems vaistams sudarė kardiovaskulinę sistemą veikiantys vaistai pagal 80 proc. kompensavimo lygį, o mažiausią dalį (1,9 proc.) – priešnavikiniai vaistai pagal 100 proc. kompensavimo lygį. Pensinio (65+ m.) ir darbingo amžiaus (18–65 m.) amžiaus pacientai daugiausiai mokėjo priemokų kompensuojamiems vaistams, ypač kardiovaskulinę sistemą veikiantiems vaistams pagal 80 proc. kompensavimo lygį. Be to, didžioji dalis PSDF išlaidų (95 proc.) buvo skirta šių amžiaus grupių (ypač darbingo amžiaus) pacientų vaistams kompensuoti. Nors valstybės valdymo ir kitos valstybės institucijos įgyvendindamos vaistų kompensavimo politiką taikė įvairias priemones, kuriomis siekė gerinti kompensuojamų vaistų prieinamumą, tačiau jis pacientams (ypač pensinio amžiaus 65+ m. ) buvo užtikrintas trumpuoju (2009–2011 m) laikotarpiu.

Šiame straipsnyje analizuojamas nevyriausybinių organizacijų, atstovaujančių pacientų interesus (toliau – NVO), dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje. 2015 m. liepos–spalio mėn. atliktame kokybiniame tyrime, taikant pusiau struktūrizuotą interviu, dalyvavo devynios NVO, įsikūrusių Vilniuje ir Kaune, vadovės. NVO dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje buvo vertinamas remiantis teoriniu A. L. Friedmano ir S. Mileso praplėstu S. R. Arnsteino suinteresuotųjų dalyvavimo pakopų modeliu (angl. stakeholder participation ladder). Atsižvelgiant į NVO bendradarbiavimo patirtį su valdžios institucijomis ir politinį įsitraukimą, jų dalyvavimas valstybės sveikatos politikoje priskiriamas konsultavimo ir įtraukimo lygiams. NVO dalyvavimo valstybės sveikatos politikoje negalima priskirti valdžios pasidalijimo (pasidalytoji įtaka ir atsakomybė) lygiui, kai įsitraukiama į sprendimų formavimo bei priėmimo procesus. NVO dalyvauja valstybės sveikatos politikoje įsitraukdamos į valstybės institucijų suformuotų darbo grupių ir kitų darbo organų veikloje. Jų dalyvavimui valstybės sveikatos politikoje reikalingas finansavimas, glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, NVO kompetencijos bei jų aktyvus įsitraukimas. NVO ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pagrindinė bendradarbiavimo forma – Lietuvos pacientų forumas, tačiau jų bendradarbiavimo vystymui būtinos prielaidos – informavimas, įtraukimas į sprendimų priėmimo procesus ir bendradarbiavimo inicijavimas. NVO dalyvavimą valstybės sveikatos politikoje riboja išorinės ir vidinės kliūtys: hierarchiniai ryšiai, lygiateisio bendradarbiavimo ir dialogo stoka su valdžios institucijomis, riboti finansiniai, žmogiškieji ir laiko ištekliai.

Šiame straipsnyje analizuojamas vietos bendruomenių suinteresuotų grupių (politikos formuotojų bei sprendimų priėmėjų, administratorių ir praktikų) požiūris į veiksmingas vaikų ir jaunimo sveikatos stiprinimo politikos priemones fizinio aktyvumo bei sveikos mitybos srityje. Kokybinis tyrimas, taikant pusiau struktūrizuotą interviu, buvo atliktas dalyvaujant Klaipėdos miesto, Kauno ir Jurbarko rajonų savivaldybių institucijų atstovams 2013 metų liepos–rugsėjo mėn., įgyvendinant tarptautinį sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo skatinimo vietos bendruomenėse projektą (angl. Promoting healthy eating and physical activity in local communities, HEPCOM). Tyrimo duomenimis, suinteresuotų grupių atstovai planuodami vaikų ir jaunimo sveikatos stiprinimo veiklą fizinio aktyvumo ir sveikos mitybos srityje dažniausiai taiko politikos ir sprendimų priėmimo, strateginio planavimo, veiklos planavimo ir jos įgyvendinimo priemones, tačiau jie susiduria su vertinimo priemonių taikymo kliūtimis. Pagrindinės prielaidos, būtinos vietos bendruomenėse vystyti vaikų ir jaunimo sveikatos stiprinimo veiklą, yra kryptinga šalies sveikatos politikos strategija ir nustatyti prioritetai, tarpinstitucinis bendradarbiavimas, tarpsektorinė veikla, informacijos prieinamumas apie gerosios praktikos intervencijas ir jų vertimo įrankius, taip pat žmogiškieji, finansiniai bei informaciniai ištekliai.

Šiame straipsnyje analizuojamas telemedicinos paslaugų diegimas sveikatos sektoriuje. Tyrimo tikslas – įvertinti pacientų požiūrį į sveikatos priežiūros paslaugų teikimą namuose, taikant telemedicinos priemones. 2013 m. rugsėjo–lapkričio mėn. atliktame tyrime taikant anketinės aplausos metodą dalyvavo 279 40–76 m. amžiaus Vilniaus Šeškinės poliklinikos pacientai. Tyrimo duomenimis, pacientai nėra pakankamai informuoti apie elektroninės sveikatos, taip pat ir telemedicinos, sprendimų įgyvendinimą sveikatos sektoriuje. Nors pacientai būtų linkę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis namuose, taikant telemedicinos priemones, tačiau jiems nelabai priimtinas netiesioginis bendravimas su gydytoju, dėl ko rečiau naudotųsi ligų diagnozavimo, gydymo ir sveikatos stebėsenos paslaugomis. Be to, pacientams kyla nuogąstavimų dėl teigiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir jų kokybės pokyčių, sveikatos informacijos saugumo, gydytojų klaidų, telemedicinos priemonių nepatogumo ir nemokėjimo jomis naudotis bei asmeninių lėšų investavimo į jų įsigijimą.

Straipsnyje analizuojamas visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas vyresnio amžiaus gyventojams savivaldybėje, kurioje įsteigtas visuomenės sveikatos biuras, lyginant su savivaldybe, kurioje sudaryta bendradarbiavimo sutartis dėl visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. 2013 m. rugpjūčio–spalio mėn. atliktame tyrime dalyvavo 178 Anykščių rajono ir 165 Ignalinos rajono savivaldybės 60 m. ir vyresnio amžiaus gyventojai (toliau – vyresnio amžiaus gyventojai). Tyrimo duomenimis, Anykščių rajono savivaldybės vyresnio amžiaus gyventojai lyginant su Ignalinos rečiau naudojosi visuomenės sveikatos priežiūros paslaugomis per pastaruosius metus. Naudojimasis analizuotomis visuomenės sveikatos priežiūros paslaugomis tarp savivaldybių nesiskyrė, tačiau konsultacinės paslaugos sveikatos stiprinimo ir išsaugojimo klausimais dažniau buvo teikiamos Anykščių nei Ignalinos rajono savivaldybės vyresnio amžiaus gyventojams. Abiejų savivaldybių vyresnio amžiaus gyventojams trūko paslaugų ligų profilaktikos ir sveikatos stiprinimo srityse. Ignalinos rajono savivaldybėje visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas buvo geras, tuo tarpu Anykščių rajono savivaldybės gyventojų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ribojo komunikacinės ir organizacinės kliūtys. Abiejų savivaldybių vyresnio amžiaus gyventojai naudodamiesi visuomenės sveikatos paslaugomis susidūrė su finansiniais sunkumais dėl transporto išlaidų ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų stoka.

Although there are substantial international differences in adolescent physical activity (PA), cross-country motivational differences have received limited attention, perhaps due to the lack of measures applicable internationally. Methods: Identical self-report measures assessing PA and motivations for PA were used to survey students ages 11,13, and 15 from 7 countries participating in the 2005-2006 Health Behavior in School-Aged Children (HBSC) study representing 3 regions: Eastern Europe, Western Europe and North America. Multigroup comparisons with Confirmatory Factor Analysis and Structural Equation Modeling examined the stability of factors across regions and regional differences in relations between PA and motives for PA. Results: Three PA motivation factors were identified as suitable for assessing international populations. There were significant regional, gender, and age differences in relations between PA and each of the 3 PA motives. Social and achievement motives were positively related to PA. However, the association of PA with health motivations varied significantly by region and gender. The patterns suggest the importance of social motives for PA and the possibility that health may not be a reliable motivator for adolescent PA. Conclusion: Programs to increase PA in adolescence need to determine which motives are effective for the particular population being targeted.

Objectives: To promote the further development of HTA, this study aims to design a model for HTA priority setting, which would address national needs for a country with little experience in the field of HTA, and assess its feasibility for the health system. Methods: Literature search and review, as well as qualitative research have been used in the design and testing of the model for HTA priority setting. To test the model and the methodology, a three-round Delphi study was conducted in 2011 in the form of an electronic questionnaire, which was distributed to the panel of eleven national experts. The panel was composed of experts representing various fields of the health care sector: policy-makers, health care service professionals and academics, with diverse professional roles. Results: The designed model consists of four stages: (i) selection of experts for the panel, (ii) indication and selection of health policy topics, (iii) identification of health technologies, and (iv) priority setting. Three rounds of the Delphi study were performed to test the model and reach expert consensus on a list of health technologies for assessment, including pharmaceuticals, vaccines, medical devices, diagnostic methods, public health interventions, organizational systems, etc. Conclusions: Based on the Delphi technique as a method for consensus building, the model for HTA priority setting was developed for Lithuania; however, it could also be used for other countries with little experience in the field of HTA.

Tyrimo duomenimis, slaugytojų dalyvavimas sveikatos politikoje yra nepakankamas. Slaugytojai sveikatos politikoje dalyvauja netiesioginio dalyvavimo formomis - naryste slaugos organizacijose, darbu patariamosiose grupėse. Sveikatos priežiūros sektoriuje slaugytojams sudarytos dalyvavimo sveikatos politikoje galimybės: dalyvavimas nevyriausybinėse slaugos organizacijose, suformuotose slaugos tarybose sveikatos priežiūros įstaigose, ir politinių partijų veikloje. Tačiau slaugytojų dalyvavimą sveikatos politikoje riboja pagrindinės kliūtys: slaugytojų lyderystės stoka (maža motyvacija, aktyvumas ir pasitikėjimas savimi), susiformavęs visuomenės ir gydytojų požiūris į slaugytojus kaip nesugebančius priimti savarankiškų sprendimų sveikatos priežiūros dalyvius, hierarchiniai santykiai tarp slaugytojų grupių, tarp gydytojų ir slaugytojų.

Širdies ir kraujagyslių bei onkologinių ligų ankstyvosios diagnostikos prevencinės programos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų (toliau – PP), yra priskiriamos visuomenės sveikatos intervencijoms, kurias įgyvendinant galima ženkliai sumažinti gyventojų sergamumą ir mirtingumą nuo šių ligų. Šio straipsnio tikslas buvo nustatyti PP įgyvendinimo organizacinius ypatumus pirminės sveikatos priežiūros grandyje gydytojų ir pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – PAASPĮ) administratorių požiūriu. 2012 m. buvo atlikta anketinė Lietuvos gydytojų apklausa ir Vilniaus m. PAASPĮ administratorių (focus grupės) diskusija. Tyrimo duomenimis, PP įgyvendinimo pirminėje sveikatos priežiūros grandyje organizaciniai ypatumai lemia skirtingą PP įgyvendinimą PAASPĮ ir paslaugų teikimą Lietuvoje. Identifikuotos problemiškos PP įgyvendinimo sritys, todėl siekiant pagerinti PP įgyvendinimą šalyje rekomenduotina atlikti išsamesnę PAASPĮ taikomų organizacinių būdų analizę ir jų pagrįstumą, taip pat įvertinti priemones, kurios yra efektyviausios skatinant gyventojus dalyvauti prevencinėse programose.