Šinkūnienė, Jautrė Ramutė

Šiuolaikiniame pasaulyje vaikai vis rečiau auginami glaudžiai bendraujančiose artimųjų ir kaimynų bendruomenėse. Neretai mamos vaikus augina vienos, be pagalbos, susidurdamos su nerealistiniais aplinkos ir sau pačiom keliamais lūkesčiais. Tokios aplinkybės daro neigiamą įtaką mamų emocinei sveikatai. Prarastą bendruomenę mamoms galėtų atstoti specialistų, vyriausybinių, nevyriausybinių ir privačių organizacijų bei savanorių teikiamos bendruomeninės paslaugos – lengvai pasiekiamos ir prieinamos kiekvienai mamai. Dėl šių priežasčių svarbu išsiaiškinti, kokių bendruomeninių paslaugų norėtų mamos bei kokią reikšmę šios paslaugos turi jų emocinei sveikatai. Darbo tikslas – atskleisti bendruomeninių paslaugų reikšmę mamų emocinei sveikatai. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti mamų emocinės sveikatos problematiką ir rizikas. 2. Apžvelgti bendruomeninių paslaugų svarbą ir teikimo galimybes emocinių sunkumų patiriančioms mamoms. 3. Ištirti mamų patiriamus emocinius sunkumus ir jų ryšį su bendruomeninių paslaugų poreikiu. 4. Tyrimu atskleisti bendruomeninių paslaugų poreikio, poveikio ir prieinamumo aspektus gerinant mamų emocinę sveikatą. Tyrimo metodai: Teoriniai – mokslinės literatūros teorinės ir sisteminės analizės metodai, bendruomeninių paslaugų emocinei mamų sveikatai apžvalga, apibendrinimo metodas. Empiriniai – kiekybinio tyrimo strategija naudojant anketinės apklausos metodą, teminė atsakymų į atvirus anketos klausimus analizė. Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, trys dalys, diskusija, išvados, rekomendacijos, refleksija, priedai bei darbe naudotos literatūros ir šaltinių sąrašas. Pirmoje dalyje apžvelgiama mamų emocinės sveikatos problematika. Antroje dalyje atskleidžiami bendruomeninių paslaugų mamų emocinei sveikatai ypatumai, analizuojama situacija pasaulyje ir Lietuvoje. Trečioje dalyje pateikiama bendruomeninių paslaugų reikšmės mamų emocinei sveikatai tyrimo metodologija, pateikiami kiekybinio tyrimo bei teminės analizės rezultatai. Tyrimo rezultatai. Tyrimas atskleidė, kad efektyviausiai mamų emocinę sveikatą gerino dulų, žindymo specialisčių, psichologų teikiamos paslaugos, dalyvavimas tėvų bendruomenių veiklose, mamų savitarpio pagalbos grupės, tėvams skirti projektai ir mokymai. Emocinius sunkumus mamoms labiausiai padeda įveikti bendrystė, dalinimasis patirtimi ir patarimais bei jausmas, kad tave išklauso ir su sunkumais nesi viena. Bendruomeninės paslaugos mamoms labiausiai padėjo įveikti nerimą ir vienišumą, atskirties ir izoliacijos nuo visuomenės jausmą, pasimetimą ir nežinomybę bei buvimo bloga, nepakankamai gera mama jausmą. Labiausiai mamos pageidautų bendruomeninių paslaugų, kurios būtų teikiamos kartu su vaiko priežiūros paslauga arba nuotoliu, bei nemokamų mokymų apie mamų emocinę sveikatą. Mamos nesinaudoja bendruomeninėmis paslaugomis, nes trūksta informacijos apie šias paslaugas, neturi galimybių palikti vaiką, taip pat paslaugomis naudotis trukdo su emocine sveikata ir nemokamomis paslaugomis susijusios stigmos. Darbe iškeltos hipotezės buvo patvirtintos ir atskleidė, kad kuo smarkiau mama patiria emocinius sunkumus, tuo didesnį bendruomeninių paslaugų poreikį ji jaučia, ir kad labiausiai bendruomeninių paslaugų pageidautų mamos, patiriančios atskirties nuo visuomenės, izoliacijos, pasimetimo ir nežinomybės bei vienišumo ir nerimo jausmus.

Magistrinio darbo tema – „Rekreacinių veiklų taikymo ypatumai socialiniame darbe su senyvo amžiaus asmenimis“. Darbo tikslas – ištirti rekreacinių veiklų, taikomų socialiniame darbe su senyvo amžiaus asmenimis, ypatumus. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, atlikta kokybinė strategija, pusiau struktūruotas interviu, duomenų analizei naudota kontent analizė išskiriant kategorijas ir subkategorijos bei nurodant jas pagrindžiančius teiginius, kategorijų kodavimui naudojant programą QDA Miner Lite (2023 m. versija). Darbą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje atliekama mokslinės literatūros bei teisės aktų ir kitų dokumentų analizė, kurioje nagrinėjami senyvo amžiaus asmenų senėjimo veiksniai, senėjimo procesas ir poreikiai gyvenimo kokybės kontekste bei sociokultūrinių paslaugų teikimas senyvo amžiaus asmenims. Antrojoje dalyje atliekama mokslinės literatūros bei teisės aktų ir kitų dokumentų analizė, kurioje atskleidžiama rekreacinės veiklos samprata ir struktūra, rekreacinių veiklų įtaka senyvo amžiaus asmenų savijautai ir socialinio darbuotojo veikla teikiant rekreacines paslaugas. Trečioje dalyje pristatoma tyrimo metodologija – pagrindžiami pasirinkti metodai, strategija, imties charakteristika bei tyrimo instrumentas, interpretuojami tyrimo rezultatai, kurių pagrindu pateikiama diskusija, išvados bei rekomendacijos. Tyrimo metu paaiškėjo, kad socialinės globos įstaigose taikomos įvairaus spektro rekreacinės veiklos dirbant su senyvo amžiaus asmenimis. Palengvinant veiklų parinkimą, buvo taikoma veiklų klasifikaciją pagal pobūdį, intensyvumą ir tikslinį poveikį. Socialinės globos įstaigose dominuoja socialinės ir pasyvios veiklos, svarbūs muzikiniai užsiėmimai, dalyvavimas kultūriniuose renginiuose. Mažiau mėgiamos yra fizinės užimtumo veiklos. Tyrimo metu nustatyta, kad rekreacinės veiklos daro teigiamą įtaką senyvo amžiaus asmenų gyvenimo kokybei. Fizinio aktyvumo veiklos prisideda prie senyvo amžiaus asmenų fizinės sveikatos gerinimo, judrumo, pusiausvyros ir kitų ligų prevencijos. Kognityvinės veiklos padeda palaikyti ir gerinti atmintį, problemų sprendimo įgūdžius bei prisideda prie kognityvinių funkcijų silpnėjimo proceso. Kūrybinės, socialinės ir atpalaiduojančios veiklos gerina asmenų nuotaiką, mažina streso, nerimo ir depresijos simptomus. Grupinės ir bendruomeninės veiklos mažina socialinę atskirtį, vienišumo jausmą bei skatina bendravimą. Socialiniai darbuotojai supranta ir pripažįsta rekreacinių veiklų naudą senyvo amžiaus asmenų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Pastebimi ir tam tikri iššūkiai. Trūksta tam tikrų specifinių žinių, susijusių su rekreacinių veiklų organizavimu ir vykdymu, jų pritaikymu skirtingoms asmenų grupėms. Taip pat jaučiamas laiko ir finansinių apribojimų, bei bendradarbiavimo trūkumas.

Magistriniame darbe nagrinėjama socialinio darbuotojo veikla, padedanti atstatyti psichikos negalią turinčio asmens ryšius su bendruomene. Psichinę negalią turintys asmenys kasdieniame gyvenime susiduria su neigiamomis visuomenės nuostatomis, socialine atskirtimi, dėl kurių pakinta asmenų funkcionavimas daugelyje gyvenimo sričių, dalyvavimu bendruomenėje. Socialiniai darbuotojai, dirbdami su psichinę negalią turinčiais asmenimis skatina socialinės įtraukties veiksnius, tačiau nėra apibrėžtų priemonių ir metodų, užtikrinančių kryptingą socialinę įtrauktį. Socialinio darbuotojo veikla, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis nagrinėta skirtingais aspektais, tačiau aktuali dėl nuolat besikeičiančių visuomenės normų, socialinės situacijos, didėjančių psichinės negalės rodiklių. Tyrimo objektas – psichikos negalią turinčio asmens ryši su bendruomene atkūrimas bei įtrauktis. Tyrimo tikslas – atskleisti teorinius ir praktinius socialinio darbuotojo veiklos ypatumus, dirbant su psichikos negalią turinčiais asmenimis, padedant atstatyti prarastus ryšius su bendruomene. Tyrimui kelti uždaviniai – išanalizuoti psichikos negalią turinčių asmenų situaciją ir jų dalyvavimo bendruomenėje aspektus, apibrėžti socialinio darbuotojo veikos galimybes, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis, tyrimu išsiaiškinti socialinio darbuotojo patirtis, padedant atstatyti psichinę negalią turinčio asmens ryšius su bendruomene, atskleisti svarbiausias socialinio darbuotojo profesines savybes ir kompetencijas, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Magistriniame darbe buvo atlikta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, siekiant atskleisti psichinę negalią turinčių asmenų charakteristiką, išanalizuoti socialinio darbuotojo veiklos ypatumus, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Buvo atlikta kokybinė turinio (content analizė) siekiant atskleisti socialinio darbuotojo patirtis, dirbant su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Gauti duomenys atskleidė, kad psichinę negalią turintys asmenys susiduria su visuomenės atstūmimu, dėl švietimo trūkumo, neigiamų vidinių veiksnių. Socialiniai darbuotojai, dirbdami su psichinę negalią turinčiais asmenimis skatina socialinės įtraukties veiksnius įtraukdami į kultūrinę veiklą, lavindami kasdienius įgūdžius. Socialiniai darbuotojai susiduria su bendradarbiavimo iššūkiais, kurie turi reikšmingą poveikį socialinės įtraukties procese. Socialinis darbuotojo profesija reikalauja nuolatinio tobulėjimo ir profesinių kompetencijų tobulinimo. Rekomenduojama skatinti bendradarbiavimą profesinių mokymų pagalba, skatinti savanorystę, siekiant visuomenės sąmoningumo.

Baigiamojo magistrinio darbo „Grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms su negalia situacija ir poreikis Lietuvoje ir Norvegijoje“ aktualumas grindžiamas globos institucijų pertvarkos procesų analize: Lietuvoje nuo 2014 m. įgyvendinama socialinės globos institucijų pertvarka, kuria siekiama institucinę globą pakeisti bendruomeninėmis apgyvendinimo paslaugomis. 2024 m. pradžioje šalyje veikė 53 grupinio gyvenimo namai. Tuo tarpu Norvegijoje tokio tipo gyvenamieji būstai žmonėms su negalia kuriami jau nebe pirmą dešimtmetį, todėl labais svarbu išsiaiškinti, kaip socialinio darbo ekspertai Lietuvoje ir Norvegijoje vertina grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms su negalia situaciją. Šiame kontekste pasirinktas darbo objektas – suaugusiųjų žmonių, turinčių negalią grupinio gyvenimo namai Lietuvoje ir Norvegijoje. Suformuluotas darbo tikslas: teoriškai ir empiriškai atskleisti suaugusių asmenų turinčių negalią grupinio gyvenimo namų situaciją ir poreikį Lietuvoje ir Norvegijoje. Tikslas detalizuotas keturiais uždaviniais: 1) išanalizuoti suaugusių žmonių su negalia poreikį ir teisę gyventi savarankiškai bendruomenėje; 2) atskleisti grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms su negalia teikiamų paslaugų pobūdį ir teikimo ypatumus Lietuvoje ir Norvegijoje; 3) tyrimu atskleisti socialinio darbo ekspertų patirtis apie grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms su negalia situaciją Lietuvoje ir Norvegijoje 4) išsiaiškinti suaugusių asmenų su negalia savarankiškų įgūdžių ugdymo / atkūrimo galimybes GGN Lietuvoje ir Norvegijoje. Darbo struktūrą sudaro įvadas; teorinė dalis, kurioje remiantis Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbais bei galiojančiais teisės aktais atskleidžiamas žmonių su negalia poreikis ir teisė gyventi savarankiškai bendruomenėje ir pateikiama informacija apie grupinio gyvenimo namuose suaugusiems žmonėms su negalia teikiamas paslaugas, jų pobūdį ir darbo organizavimą Lietuvoje ir Norvegijoje; empirinė dalis, kurioje aprašoma tyrimo metodologija, pateikiamos tyrimo dalyvių charakteristikos, aprašomi atlikto kokybinio tyrimo rezultatai ir pateikiama tyrimo diskusija, išvados ir rekomendacijos, literatūros sąrašas. Pagrindiniai darbo rezultatai: Lietuvoje grupinio gyvenimo namų poreikis yra didžiulis; Lietuvoje dažnai GGN įrenginėjami ne ten, kur būtų patogu įsikurti žmonėms su negalia, o ten, kur pavyko nusipirkti sklypą arba būtą; Lietuvoje laisvų vietų prieinamumas persveria teritorinio priklausymo prioritetą; Norvegijoje egzistuoja pakankamai didelis GGN skaičius, todėl jų bendruomenės gali lanksčiau taikyti įvairius apgyvendinimo prioritetus; darbo organizavimo grupinio gyvenimo namuose Lietuvoje problemos: finansavimo trūkumas, darbuotojų nesugebėjimas valdyti konfliktinių situacijų tarp GGN narių arba su kaimynais, neigiamas aplinkinių, gyvenančių kaimynystėje, požiūris; tyrimo dalyviai iš Norvegijos buvo vieningi, nurodydami vienintelę pagrindinę grupinio gyvenimo namuose darbo organizavimo problemą – kvalifikuotų darbuotojų trūkumą.

Baigiamojo darbo tema: socialinio darbuotojo kompetencijos, užtikrinant informacijos ir komunikacijos prieinamumą žmonėms su proto negalia. Temos ištirtumas. tyrimus žmonių su proto negalia tema atlieka tiek užsienio, tiek Lietuvos mokslininkai. C. J. Main ir V. S. Shaw (2017) tyrė specialistų, dirbančių su asmenimis, turinčiais proto negalią, profesinių kompetencijų svarbą siekiant efektyviai teikti paslaugas. L. E. Gomez ir kt. (2015) savo tyrimo išvadose aprašė suaugusių asmenų, turinčių proto negalią, gyvenimo aspektus. Lietuvos tyrėjai V. Vaicekauskienė ir I. Beliavskaja (2016) tyrimu atskleidė kaip žmonės su proto negalia įsitraukia į visuomeninį gyvenimą. S. Saveikienė (2018) tyrė šeimų, kuriose gyvena žmogus su proto negalia ateities perspektyvas. I. Noreikienė ir G. Žilinskas (2017) tyrime išsiaiškino, kaip valstybė prisideda prie žmonių su proto negalia teisės į informacijos pasiekiamumą užtikrinimo. G. Kavaliauskaitė (2016) savo tyrime atkreipė dėmesį į žmonių su proto negalia įtrauktį į švietimo sistemą. Darbo tikslas - teoriškai ir empiriškai atskleisti žinias, gebėjimus, įgūdžius, kuriuos turi turėti ir naudoti socialiniai darbuotojai, siekdami užtikrinti informacijos ir komunikacijos prieinamumą žmonėms su proto negalia. Darbo problema: informacijos pasiekiamumas ir komunikacija su aplinka žmonėms, turintiems proto negalią yra nemažas iššūkis. Socialiniams darbuotojams, teikiantiems paslaugas asmenims su proto negalia, kliūtimi perduodant informaciją gali būti per mažas jos pritaikymas, visuomenės požiūris ir kiti veiksniai. Tikslingam darbui su žmonėmis, turinčiais proto negalią, reikalingos tam tikros kompetencijos. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti informacijos ir komunikacijos prieinamumo asmenims su proto negalia teorinius aspektus. 2. Atskleisti projektinių veiklų svarbą asmenų su proto negalia informacijos ir komunikacijos prieinamumo didinimui ir apžvelgti nevyriausybinių organizacijų indėlį į asmenų su proto negalia informacijos pasiekiamumo didinimą. 3. Empiriniu tyrimu identifikuoti socialinių darbuotojų žinias, gebėjimus ir įgūdžius, kurie reikalingi siekiant užtikrinti informacijos ir komunikacijos prieinamumą asmenims su proto negalia. 4. Empiriniu tyrimu atskleisti, kaip socialiniai darbuotojai susidoroja su iššūkiais, kylančiais perduodant informaciją ir komunikuojant su proto negalią turinčiais asmenimis. Probleminiai klausimai: 1. Kokios socialinių darbuotojų žinios, gebėjimai ir įgūdžiai padeda užtikrinti informacijos ir komunikacijos prieinamumą asmenims su proto negalia? 2. Kokiais būdais socialiniai darbuotojai susidoroja su iššūkiais, kylančiais komunikuojant ir perduodant informaciją asmenims, turintiems proto negalią? 3. Kokiais būdais projektinės veiklos ar nevyriausybinio sektoriaus veikla prisideda prie asmenų su proto negalia informacijos ir komunikacijos prieinamumo didinimo? Objektas – socialiniams darbuotojams reikalingos kompetencijos, siekiant užtikrinti efektyvų informacijos ir komunikacijos prieinamumą žmonėms su proto negalia. Tyrimo imtis. 1. Socialiniai darbuotojai, turintys socialinio darbo aukštąjį išsilavinimą; 2. Socialiniai darbuotojai, dirbantys su asmenimis, turinčiais proto negalią; 3. Socialiniai darbuotojai, turintys ne mažesnę nei vienerių metų patirtį dirbant su proto negalią turinčiais asmenimis. Teoriniai ir empiriniai metodai. Teoriniai darbo metodai – mokslinės literatūros, atliktų tyrimų, dokumentų analizė siekiant atskleisti socialinio darbuotojo kompetencijas, kurios, dirbant su proto negalią turinčiais žmonėmis, užtikrintų jiems informacijos ir komunikacijos prieinamumą. Empiriniai metodai - pusiau struktūruotas interviu metodas, kuriuo siekiama atskleisti socialiniams darbuotojams reikalingas kompetencijas, užtikrinant informacijos ir komunikacijos prieinamumą žmonėms su proto negalia. Tyrimo duomenų analizei naudotas kokybinės turinio analizės metodas, analizuojant pusiau struktūruoto interviu metu gautus duomenis. Tyrimo rezultatai - socialiniai darbuotojai, komunikuodami su asmenimis, turinčiais proto negalią, dažnai naudoja lengvai suprantamą kalbą. Siekdami prisitaikyti prie individualių klientų poreikių, naudoja pagalbines priemones, tokias kaip piktogramos, paveikslėliai, nuotraukos. Norėdami būti geriau išgirsti ir suprasti, bendraudami su paslaugų gavėjais kuria ramią ir neišblaškančią aplinką, naudojasi informacinių technologijų kuriamais patogumais. Skaitmeninės priemonės: kompiuteris, mobilusis telefonas, vaizdo kūrimo projektorius leidžia vykdyti efektyvesnę veiklą. Socialiniai darbuotojai žmones su proto negalia skatina bendrauti įtraukdami juos į darbines veiklas, užimtumus. Tiesioginę komunikaciją specialistai plėtoja kalbėdami su klientais jiems suprantamu būdu. Svarbiausi profesiniai įgūdžiai, reikalingi socialiniams darbuotojams, užtikrinant informacijos perdavimą žmonėms su proto negalia, yra empatija, gebėjimas taikyti psichologines žinias ir patikimumas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad socialiniams darbuotojams užtikrinti komunikacijos galimybes žmonėms su proto negalia trukdo: ribotos žmonių su proto negalia mąstymo galimybės, neigiamas visuomenės požiūris į žmones su proto negalia ir per mažas lengvai suprantamos kalbos vartojimas. Apklaustų socialinių darbuotojų nuomone, komunikacines problemas tikslingiausia spręsti: kalbantis su paslaugų gavėjais, analizuojant situacijas, vykdant darnų komandinį darbą ir didinant žmonių su proto negalia įtrauktį į visuomenę.

Iš mokslinių tyrimų ir praktikos žinoma, kad grupiniai gyvenimo namai siejami su geresne gyvenimo kokybe. Lietuvoje taikomas grupinio gyvenimo namų modelis siekia suaugusius žmones su intelekto negalia įtraukti į bendruomenę, sukuriant namų aplinką. Tyrimo tikslas – išanalizuoti grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms su intelekto negalia steigimo situaciją Jonavos mieste. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti teikiamas socialines paslaugas, skirtas intelekto negalią turintiems suaugusiems asmenims ir jų šeimoms. 2. Išanalizuoti grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms su negalia modelį Lietuvoje. 3. Identifikuoti grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms su intelekto negalia poreikį Jonavos mieste. 4. Nustatyti grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms su intelekto negalia steigimo galimybes Jonavos mieste. Tyrimo objektas – grupinio gyvenimo namų suaugusiems žmonėms su intelekto negalia poreikis ir situacija Jonavos mieste. Empirinis duomenų rinkimo metodas – iš dalies struktūruotas interviu. Tyrimo rezultatų apdorojimo metodas – turinio (content) analizė. Atlikus tyrimą atskleista, kad Jonavos mieste paslaugas suaugusiems žmonėms su intelekto negalia teikiančių įstaigų vadovės mato prasmę steigti grupinio gyvenimo namus Jonavos mieste, kadangi pasirinktas tinkamas ilgalaikės socialinės globos modelis, yra realus poreikis šiomis paslaugomis naudotis bei būtų sumažintas artimųjų stresas, galvojant apie savo vaikų ateitį. Galimi grupinio gyvenimo namų steigimo iššūkiai: visuomenės priešiškumas, maža specialistų komanda ir tėvų asmeninės nuostatos nesinaudoti globos paslaugomis. Tuo tarpu esamų globos namų gyventojų turima patirtis atkleidė, kad jie jaučiasi gerai, gyvendami globos įstaigoje, nors pradžioje patiriami neigiami išgyvenimai. Juos gali sukelti vienašališki sprendimai dėl gyvenimo įstaigoje ir su tuo susiję pokyčiai. Galvodami apie ateities perspektyvas, kai kurie norėtų gyventi nuosavame name, o kiti – atskiruose butuose, tuomet pasirinktas grupinių gyvenimo namų modelis neatitiktų jų lūkesčių. Dauguma interviu dalyvių siektų savarankiškumo kasdieninėje veikloje, tikėdamiesi minimalios arba tik tam tikros darbuotojų pagalbos.

Tyrimo problema. Pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonės dažniausiai patiria pichosocialines problemas, susijusias su senėjimu, tai: vienišumas, šeimos problemos, prasta savigarba, prasta higiena, piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis ir finansinis nerimas. Senjorus veikiantys psichosocialiniai sunkumai ne tik kelia vidinį diskomfortą, bet ir trikdo organizmo sistemų veiklą, silpnina imuninę sistemą, žmogus įgyja polinkį dažniau sirgti. Darbo tikslas – nustatyti dailės terapijos metodų veiksmingumą, sprendžiant psichosocialines senėjimo problemas. Darbo uždaviniai: 1. Apibrėžti socialinio darbo su pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenimis ypatumus; 2. Išanalizuoti dailės terapijos taikymą socialiniame darbe, dirbant su pagyvenusio ir senyvo amžiaus asmenimis; 3. Įvertinti socialinių darbuotojų požiūrį į dailės metodų taikymą, dirbant su pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonėmis; 4. Nustatyti dailės terapijos metodų taikymo naudingumą, sprendžiant pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių psichosocialines problemas. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, pusiau struktūrizuotas interviu, duomenų analizė. Tyrimo rezultatai. Atlikus tyrimą nustatyta, kad globos įstaigos skiria mažai dėmesio socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimui, dailės terapijos užsiėmimai organizuojami kelis kartus per savaitę, o grupės sudaromos atsižvelgiant į senjorų sveikatos būklę, pažintinius, emocinius ir motorinius gebėjimus. Dažniausiai senjorai susiduria su šiomis psichosocialinėmis problemomis: vienišumo, pasyvumo, sveikatos bei psichologinėmis. Vienišumo ir pasyvumo problemas labiausiai padeda spręsti grupiniai užsiėmimai; sveikatos problemoms spręsti svarbūs užsiėmimai, skirti lavinti smulkiąją motoriką, tai - spalvinimas, piešimas ant vandens, tapyba teptuku ar pirštais, piešimas ant stiklo, lipdymas, karpymas, spalvinimas, pirštais liečiant dažus, aplikavimas, popieriaus lankstymas ir mezgimas. Nuotaiką, saviraišką, atminties ir mąstymo procesus veiksmingiausiai gerina spalvinimas pagal spalvas ir skaičius, koliažai, aplikacijos gamtine medžiaga, figūrėlių spalvinimas ir lipdymas. Išvada. Dailės terapija padeda spręsti šias psichosocialines senjorų problemas – vienišumo, užimtumo trūkumo, prastos fizinės ir psichologinės sveikatos bei pasitikėjimo trūkumo.

Magistro baigiamajame darbe nagrinėjama aktuali senjorų socialinės atskirties tema. Darbo tikslas - išnagrinėti bibliotekų vaidmenį mažinant senjorų socialinę atskirtį. Tyrimo uždaviniai: (1) Išnagrinėti senjorų socialinę atskirtį ir teikiamas socialines paslaugas; (2) Išanalizuoti senjorams teikiamas, socialinę atskirtį mažinančias, paslaugas bibliotekose; (3) Empiriniu tyrimu atskleisti bibliotekų potencialą teikiant paslaugas, kurios mažina senjorų socialinę atskirtį; (4) Išnagrinėti bibliotekininkų ir socialinių darbuotojų požiūrį į bibliotekose teikiamas socialinę atskirtį mažinančias paslaugas senjorams. Tyrimo metodika. Tyrimui atlikti taikytas kokybinis tyrimo metodas, pusiau struktūruotas interviu. Buvo siekiama ištirti bibliotekų vaidmenį mažinantį senjorų socialinę atskirtį – kokias bibliotekų teikiamas paslaugas, mažinančias senjorų socialinę atskirtį, teikia bibliotekos, jas senjorams siūlo socialiniai darbuotojai, kaip panaudojamas bibliotekų potencialas, mažinant senjorų socialinę atskirtį, su kokiais sunkumais ir iššūkiais susiduriama. Tyrimo imtis: aštuoni X rajone dirbantys socialiniai darbuotojai ir bibliotekininkai. Tyrimo rezultatai ir išvados. Bibliotekos turi platų įvairių paslaugų spektrą, nemokamą prieigą prie internetinių išteklių, naujausių žinių, informacijos šaltinių. Jos gali senjorams užtikrinti kultūrines, informacines, mokymosi visą gyvenimą paslaugas, sudaryti palankias sąlygas užsiimti savišvieta, lankytis renginiuose, turiningai praleisti laisvalaikį, gerinant gyvenimo kokybę, mažinant socialinę atskirtį. Senjorams teikiamos dokumentų skolinimo (knygos, spauda) ir jų pristatymo į namus, renginių organizavimo, vartotojų mokymų veiklos, dalyvavimas projektuose, akcijose. Socialinių darbuotojų ir bibliotekininkų žinios apie bibliotekų teikiamas paslaugas senjorams yra skirtingos. Socialiniai darbuotojai žino ir savo klientams pasiūlo tik dalį bibliotekos teikiamų paslaugų, pavyzdžiui knygų skolinimas ir pristatymas į namus. Tuo tarpu bibliotekininkai gali teikti kur kas didesnį paslaugų pasirinkimą, turinčių didelę įtaką senjorų socialinės atskirties mažėjimui, tokių kaip edukacijos, klubų ir būrelių pagal pomėgius veikla, parodų organizavimas, konsultavimas, informacinės užklausos. Socialiniai darbuotojai ir bibliotekininkai patvirtino betarpiško bendravimo su senjorais svarbą, paslaugų gavimo užtikrinimą namuose, pavėžėjimo, susitikimų su įdomiais, žymiais žmonėmis svarbą. Deja, tyrimo dalyviai neužsiminė apie nemokamai teikiamas bibliotekų paslaugas, kurios realiai įtakoja socialinės atskirties mažėjimą. Socialiniai darbuotojai ir bibliotekininkai nėra tarpusavyje susieti įsipareigojimais, tačiau nereguliariai vieni kitiems padeda, tenkindami senjorų poreikius, sociokultūrinių, bibliotekinių paslaugų prieinamumą to pageidaujantiems ar aktyviems paslaugų gavėjams. Dalies senjorų, kurie nesinaudoja socialinių darbuotojų paslaugomis, nėra socialinių paslaugų gavėjai, nėra bibliotekų vartotojai ar patys nesikreipia į šiuos specialistus, paslaugos nepasiekia. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, magistro darbo pabaigoje pateikiamos rekomendacijos, galinčios padėti sumažinti senjorų socialinę atskirtį.

Darbo tikslas – nustatyti meninės raiškos poveikį psichikos negalią turinčių asmenų, gyvenančių Strūnos socialinės globos namuose, socializacijai. Tikslui pasiekti numatyti šie uždaviniai: 1) išanalizuoti psichikos negalią turinčių asmenų psichosocialinę situaciją bei socializacijos ypatumus; 2) atskleisti meno terapinį poveikį psichikos negalią turintiems asmenims; 3) identifikuoti meninės veiklos taikymo galimybes Strūnos socialinės globos namuose; 4) nustatyti meninės raiškos poveikį psichikos negalią turinčių asmenų socializacijai Strūnos socialinės globos namuose. Tikslui pasiekti buvo atlikta mokslinės, metodinės literatūros bei teisės aktų analizė; Strūnos socialinės globos namų veiklos dokumentų analizė bei taikytas kokybinio tyrimo – pusiau struktūruoto interviu metodas. Pusiau struktūruoto interviu metu apklausti septyni socialiniai darbuotojai, dirbantys su psichikos negalią turinčiais asmenimis Strūnos socialinės globos namuose. Interviu metu gauti duomenys buvo apdoroti kokybinės turinio analizės metodu, išskiriant kategorijas ir subkategorijas.

Tarpdisciplininio pobūdžio darbo tikslas yra atskleisti vizualiojo meno taikymo socialiniame darbe teorines bei praktines galimybes, tiriant vizualiojo meno pritaikomumo aspektus socialinio darbo veiklos kontekste. Vizualiojo meno taikymo perspektyvas siekta išsiaiškinti pasitelkiant mokslinės literatūros analizės metodą, empirinio tyrimo kompleksinę metodologiją. Empiriniame tyrime taikytas kokybinis tyrimo metodas pateikiant informantams pusiau struktūruoto interviu apklausą raštu bei eksperimentiniu būdu panaudojant vizualųjį meną (nuotraukas) tyrimo metu. Tyrimo duomenų analizėje ir interpretacijoje buvo identifikuojama vizualiojo meno įtaka socialinio darbo problematikos atskleidimui. Tiriamųjų grupė – socialinės globos įstaigose gyvenantys jaunuoliai. Nustatyta, jog vizualiojo meno panaudojimas tyrime padėjo aktyvuoti ir palengvinti informantų komunikaciją bei padidinti kūrybiškumą apklausoje raštu, todėl pavyko geriau pažinti tiriamuosius. Tyrimo rezultatai suteikė pagrindą objektyvesniam informantų vertinimui bei globos namų jaunimo atžvilgiu labiau pritaikytam socialinio darbo veiklos projektavimui. Darbe nustatytas tiek teorinis, tiek praktinis pagrįstumas prasmingam ir įvairiapusiškam, tam tikrais aspektais išskirtinai vizualiajam menui būdingam taikymui socialinio darbo lauke.