Šinkūnienė, Jautrė Ramutė

Šiuolaikiniame svetimėjančiame pasaulyje, vykstant atitolimui nuo bendruomenės, kaip paramos ir pagalbos teikėjos, motinystė tampa vis daugiau emocinių sunkumų keliančia patirtimi. Siekiant kompensuoti prarastą bendruomenę bei gerinti mamų emocinę sveikatą, gali būti pasitelkiamos mamoms nemokamai teikiamos bendruomeninės paslaugos. Straipsnio tikslas – atskleisti bendruomeninių paslaugų poreikį, patiriant emocinių sunkumų motinystėje. Keliami uždaviniai: 1) aptarti motinystėje patiriamus emocinius sunkumus; 2) atskleisti bendruomeninių paslaugų galimybes gerinant mamų emocinę sveikatą; 3) išsiaiškinti emocinių sunkumų patiriančių mamų bendruomeninių paslaugų poreikį. Taikant anketinės apklausos metodą buvo atliktas kiekybinis tyrimas, apklaustos 403 respondentės. Statistinė apklausos duomenų analizė parodė, kokių emocinių sunkumų ir kokiu laikotarpiu dažniausiai patiria mamos, kokie veiksniai juos lemia. Tyrimas atskleidė, kad emocinių sunkumų patiriančios mamos labiausiai pageidautų nemokamų bendruomeninių paslaugų savo savivaldybėje, kurių metu būtų teikiama vaiko priežiūra, ir nuotolinių paslaugų. Nustatyta, kad dažniausios priežastys nesirinkti bendruomeninių paslaugų yra susijusios su stigma ir informacijos apie tokias paslaugas trūkumu. Tyrimas taip pat atskleidė, kad bendruomeninės paslaugos labiausiai padėjo įveikti vienišumo, pasimetimo ir buvimo bloga mama jausmus ir sumažinti atskirtį nuo visuomenės.

Nuo 2014 metų Lietuvoje vykdomos institucinės globos pertvarkos strateginis tikslas – kurti kompleksiškai teikiamų paslaugų sistemą, kuri sudarytų galimybes kiekvienam žmogui su negalia ar jo šeimai (tėvams, globėjams) gauti individualias, poreikius atitinkančias paslaugas ir reikiamą pagalbą bendruomenėje. Nors nuo deinstitucionalizacijos pradžios praėjo daugiau nei 10 metų, bendruomenėse steigiamuose grupinio gyvenimo namuose per šį laikotarpį apsigyveno tik 5 proc. žmonių su lengva negalia. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis (2024), nuo 2017 metų Lietuvoje įkurti 53 grupinio gyvenimo namai suaugusiems negalią turintiems asmenims, juose šiuo metu gyvena apie 500 lengvą negalią turinčių asmenų, perkeltų iš didelių globos institucijų. Vykdant pertvarką apsiribojama tik žmonių perkėlimu iš socialinės globos įstaigų, o šeimose gyvenantys asmenys lieka paraštėse. Straipsnyje mėginama atkreipti dėmesį ir panagrinėti priežastis, dėl kurių į grupinio gyvenimo namus perkeliami tik žmonės iš socialinės globos įstaigų, pamirštant asmenis su negalia, gyvenančius šeimoje. Straipsnio tikslas – atskleisti grupinio gyvenimo namų steigimo poreikį suaugusiems žmonėms su negalia, gyvenantiems šeimoje. Tyrimui pasirinktas pusiau struktūruotas interviu, gautų duomenų analizei naudojamas turinio analizės metodas. Imties sudarymo būdas – kriterinė atranka, tyrime dalyvavo X miesto šešių socialines paslaugas intelekto ir psichosocialinę negalią turinčių suaugusių asmenų šeimoms teikiančių įstaigų vadovės. Tyrimo rezultatai atskleidė ir patvirtino šiuos faktus: Lietuvoje nėra statistinių duomenų, kiek suaugusių asmenų su negalia gyvena šeimoje, šeimoms stinga būtinos socialinės pagalbos ir bendruomeninių paslaugų, tėvai patiria lėtinį nuovargį ir distresą, baimę dėl suaugusių vaikų ateities. Atsiskleidė neigiamas tėvų požiūris į ilgalaikės globos įstaigas, abejonės dėl grupinio gyvenimo namų atitikties vaiko poreikiams, psichologinis nepasiruošimas paleisti savo vaiką. Įvertinant visas aplinkybes, paaiškėjo paradoksali situacija ir klaidinga nuomonė, kad Lietuvoje žmonėms su negalia, gyvenantiems šeimoje, nereikia steigti grupinio gyvenimo namų, nes nėra išreikšto poreikio. Šiandien problemas bandoma spręsti asmeninėmis tėvų iniciatyvomis – vaikus su negalia auginančios mamos skaito teisės aktus, rengia dokumentus, kreipiasi į atsakingas institucijas, remiasi užsienio gerąja praktika, įrodinėdamos grupinio gyvenimo namų steigimo poreikį.

Pastarąjį dešimtmetį spar čiai didėjant pasaulinei migracijai, augo socialinio darbo su pabėgėliais ir prieglobsčio prašytojais poreikis. Atsižvelgiant į migrant ų krizę, Ukrainos karo pabėgėlių persikėlimą, Lietuvai, kaip niekada anks čiau, aktualus prieglobsčio prašytojų klausimas ir jų oraus gyvenimo užtikrinimas. Vis didesnei tikslinei grupei žmonių, be bazinių poreikių patenkinimo, ypač svarbi psichosocialinė pagalba. Kultūriniai skirtumai, kalbos barjeras, priverstinis gyvenimas uždarose bendruomenėse yra iššūkiai, skatinantys ieškoti į vairesnių ir inovatyvesnių socialinio darbo formų. Menas padeda išreikšti emocijas, saugioje erdvėje papasakoti savo istoriją , prieglobsčio prašytojams suteikia galimybių atras - ti bendrumą su kitais bendruomenės nariais. Straipsnyje atskleidžiamos vizualiojo meno metodų taikymo prieglobsčio prašytojų centruose galimybės, padedant užmegzti dialogą tarp skirtingų kultūrų ir stiprinti socialinius ryšius. Tyrimo objektas – vizualiojo meno taikymas prieglobsčio prašytojų centruose. Straipsnio tikslas – atskleisti vizualiojo meno socialinę reikšmę prieglobs čio prašytojų centruose. Uždaviniai: 1) atskleisti prieglobsčio prašytojų psichosocialinę situaciją ; 2) apžvelgti vizualiojo meno metodus ir praktiką teikiant socialinę pagalbą prieglobsčio prašytojams; 3) empiriškai ištirti vizualiojo meno metodų taikymo galimybes ir socialinę jų reikšmę prieglobsčio prašytojų psichosocialinės situacijos gerinimui. Tyrimo klausimas: kokią socialinę vizualiojo meno reikšmę į žvelgia darbuotojai, rengiantys šiuos užsiėmimus prieglobsčio prašytojų centruose. Tyrimo meto- das – kokybinis tyrimas, kuriame dalyvavo socialinis darbuotojas ir trys meno edukatoriai, tyrimo į rankis – pusiau struktūruotas interviu. Tyrimo duomenys analizuojami ir inter - pretuojami turinio analizės metodu. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad vizualiojo meno veik- los prieglobsčio prašytojams suteikė saviraiškos galimybę, padėjo bendrauti meno kalba ir kurti naujus socialinius ryšius, mažino tarpusavio santykių į tampą, ugdė emocinę savitar - pio pagalbą ir padėjo komunikuoti su vietos bendruomene, skatindamos abipusį pažinimą ir toleranciją. Iš tyrimo paaiškėjo, kad sklandžiai vykdyti veiklas trukdė neefektyvus ben - dradarbiavimas su prieglobsčio centrų darbuotojais, kompetencijų trūkumas, centruose gyvenančių žmonių psichologinė būsena ir silpna motyvacija dalyvauti veiklose.

After the announcement of quarantine due to Covid-19 on March 16, 2020, parents of children with disabilities were left without help from educational and health professionals, while changes in routine, work and financial restrictions, isolation, exacerbations of children’s mental disorders increased the level of parental anxiety, tension, fear and anger. Research on music therapy conducted by the world scientists demonstrated the effectiveness of applying receptive music therapy (RMT) methods to cope with stress, when listening to music is used as a tool that can change the client’s state and help to reveal one’s experiences. The aim of the article is to reveal, theoretically and empirically, possibilities of remote application of receptive music therapy for mothers raising children with developmental disorders. Tasks: 1) to present a model of remote application of receptive music therapy for coping with stress; 2) to examine the possibilities of independent application of the developed therapeutic instrument for client’s self-help. Problem question: how can mothers use the therapeutic tool and skills acquired during the receptive music therapy on their own during the Covid-19 quarantine? The mixed data collection methodology was chosen for the research: 1) in-depth, semi-structured interview (content analysis method); 2) Perceived Stress Scale (PSS) questionnaire; 3) Musical Life Panorama (MLP) biographical interview; 4) Audio recordings of music therapy sessions – qualitative narrative analysis; 5) Music Listening Diary (MLD). Fours subjects were selected on a voluntary participatory basis by forming a homogenous group according to a similar experience of raising children with disabilities. The research revealed that remote application of RMT improved the study participants’ ability to recognize stressful situations better, feelings, and reactions arising during them, and helped them to understand their emotions better. The clients learned to apply the therapeutic instrument independently in order to relieve a stressful situation, adverse reactions, or the emerging emotions. With the formation of the habit of listening to music more often, not only did the ability to relax, not get upset, calm down was strengthened, but tension decreased and the general emotional background in the family improved. The application of RMT increased clients’ ability to cope with stress and reduced the risk of recurring stressful situations. Study participants confirmed the suitability of RMT both in remote sessions and in self-application of the instrument for self-help after the therapy during the COVID-19 quarantine.

At the theoretical and empirical levels, the article reveals individual factors that cause professional burnout syndrome in social workers, employed in community rehabilitation centre for addictive diseases. Addiction is considered a disease that has aspects of biological, psychological, social, and spiritual nature. Professional burnout syndrome can be understood from different points of view that in total comprise a general concept and consist of the following aspects: emotional exhaustion, depersonalization, and decrease in self-realization. Research object is individual factors that cause professional burnout syndrome in social workers, employed in community rehabilitation centres for addictive diseases. The aim of the article is to reveal individual factors that cause professional burnout syndrome in social workers, employed in community rehabilitation centre for addictive diseases. Tasks: 1) to provide theoretical assumptions about individual factors that cause professional burnout syndrome; 2) based on experiences of social workers to reveal individual factors that cause professional burnout syndrome in social workers, employed in community rehabilitation centre for addictive diseases. Research methods are academic literature analysis, document analysis, and qualitative research. In the study, semi-structured interviews, quality (content) analysis, summarizing method were used.Empirical research revealed that individual factors that cause the development of professional burnout syndrome in social workers, employed in community rehabilitation centres for addictive diseases, are related to: employees’ feelings of inferiority and imposition of excessive requirements on themselves (timidity, self-devaluation; feeling of guilt; lack of self-evaluation skills and imposition of excessive requirements on oneself); personal qualities (too much empathy, attachment to clients or doubts about the meaning of work); individual factors related to the environment (having nobody to talk to about problems, inability to change the environment, prolonged stress, narrowing of interests outside work, and forced abandonment of activities that previously preventively helped to combat professional burnout syndrome). Individual factors related to clients (collapse of hopes to help the client and excessive responsibility of the social worker for the client’s life). Participants of the research became “inaccessible” to family members, were unable to distance themselves from work stress (worries outside work, obsessive thoughts that hinder dissociation from work, inability to relax, use of free time for work activities); felt a lack of general and professional competencies.

Aim. Social care institutions in Lithuania meet the major physical needs of elderly people in Lithuania; however, the psychological, social, and emotional aspects can often get neglected. The aim of the article is to find a theoretical solution to the problem of satisfying the community needs of the Elderly at long-term inpatient care institutions. Methods. The article uses theoretical methods of reviewing, analyzing and summarizing the scientific literature to reveal the following problematic issues: What is the meaning of community spirit for the elderly in social care institutions? How Socio-cultural activities can strengthen the sense of community in care homes for seniors?

Muzikos terapija neurologijoje apibrėžiama kaip žmogaus nervų sistemos ligų gydymo ar reabilitacijos procesus papildanti paslauga. Stiprinant muzikos terapijos neurologijoje taikymą Lietuvoje, svarbu ją integruoti į kompleksines reabilitacijos programas skirtingose sveikatos priežiūros institucijose (ligoninėse, reabilitacijos centruose, socialinių paslaugų centruose), kalbėti apie neurologinės muzikos terapijos galimybes, kelti neurologinės muzikos terapijos specialistų kvalifikaciją, ugdyti profesionalius muzikos terapeutus ir skatinti mokslinius šios srities tyrimus. Straipsnio tikslas – atskleisti muzikos terapeuto vaidmenį reabilitacijos specialistų komandoje, sveikatinant vaikus su cerebriniu paralyžiumi (CP). Tyrimo objektas – muzikos terapijos metodai, orientuoti į individualius CP vaikų specialiuosius poreikius. Tyrimo klausimas: kokiais metodais muzikos terapeutas gali prisidėti prie CP vaikų reabilitacijos ir būti lygiaverčiu komandos nariu. Tyrimo uždaviniai: 1) apžvelgti muzikos terapijos tyrimų su CP vaikais rezultatus, atskleidžiant taikomus metodus judesio, emocijų ir komunikacijos gebėjimų plėtotei; 2) pateikti specialistų, dirbančių reabilitacijos komandoje su CP vaikais – logopedo‚ specialiojo pedagogo, ergoterapeuto, kineziterapeuto – vaiko stiprybių, silpnybių, pasiekimų ir keliamų tikslų vertinimą; 3) išanalizuoti individualios muzikos terapijos poveikio CP vaikams galimybes, siekiant teigiamų psichosocialinės būklės pokyčių. Tyrimo metodai: teoriniai – reabilitacinės ir muzikos terapijos mokslinės literatūros bei tyrimų analizė; struktūruotas interviu su reabilitacijos specialistais – kineziterapeutu, ergoterapeute ir logopede (socialine darbuotoja, specialiuoju pedagogu); empirinis tyrimas – trijų atvejų analizė, nustatant individualius CP vaikų motorikos, emocijų ir komunikacijos pokyčių procesus muzikos terapijos procese. Muzikos terapijos individualių sesijų stebėjimo, fiksavimo ir video įrašų analizė atskleidė teigiamus vaikų su CP pokyčius šiose raidos srityse: stambioji ir smulkioji motorika, emocijos ir komunikacija. Empiriniu tyrimu nustatyta, kad terapinė erdvė, tinkamai parinkti muzikos instrumentai stiprino vaiko judesio kontrolę, didino motyvaciją, ritminis muzikavimas leido koreguoti judesių diapazoną. Muzika tapo alternatyvia komunikacijos priemone, padedančia plėtoti socialinę tarpusavio sąveiką, vaiko bendravimo galimybes, kurti naują vaiko bendravimo patirtį. Individualus muzikos terapijos metodų parinkimas suteikė galimybę įsigilinti į vaiko emocinę būseną, ugdyti jo savimonę, stiprinti pasitikėjimą savimi, mažinti nerimo lygį, modeliuoti tinkamą elgesį.