Zajančkauskienė, Jolanta

Šiame magistro baigiamajame darbe aptariami vienos iš supaprastintų baudžiamųjų procesinių formų – teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso ypatumai, kartu apžvelgiant ir įrodinėjimo procesą – pateikiama įrodinėjimo samprata, pateikiami įrodymams keliami reikalavimai, aptariami įrodinėjimo proceso subjektai ir etapai. Taip pat darbe analizuojamos baudžiamosios bylos, kuriose buvo inicijuota ši proceso forma, vertinant, kokių klaidų yra daroma, prokurorui nusprendus užbaigti procesą teismo baudžiamojo įsakymo priėmimu. Nagrinėjama ir teisminio nagrinėjimo stadijos specifika – duomenų vertinimas teisme, sprendimų priėmimas.

Magistro baigiamuoju darbu siekiama išanalizuoti ar esamas informacinių ir elektroninių technologijų baudžiamajame procese reglamentavimas bei jo įgyvendinimas yra pakankamas bei užtikrinantis proceso dalyvių teises. Šiam tikslui pasiekti pirmoje darbo dalyje atskleidžiama informacinių ir elektroninių ryšių technologijų samprata, jų sistema baudžiamajame procese teoriniu aspektu. Antroje darbo dalyje nagrinėjamos šių technologijų panaudojimo formos baudžiamajame procese bei kiekvienos iš jų teisinis reglamentavimas. Trečioje darbo dalyje atliekamas empirinis tyrimas analizuojant ekspertų interviu. Tyrimo metu nustatyta, kad informacinių ir elektroninių ryšių technologijų naudojimas baudžiamajame procese kelia tam tikrų iššūkių ir ne visuomet veiksmingai užtikrina proceso dalyvių teises. Paskutinėje darbo dalyje pateikiamos teorinės analizės bei kokybinio tyrimo išvados ir pasiūlymai.

Šiame magistro baigiamajame darbe siekiant nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų supaprastintų baudžiamojo proceso formų reguliavimo ir taikymo problemas yra analizuojamos baudžiamosios bylos, kuriose buvo inicijuotas teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas arba pagreitintas procesas, tačiau dėl tam tikrų priežasčių šios proceso formos nebuvo įgyvendintos. Nustatyta, kad esamas teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo ir pagreitinto procesų formų reglamentavimas turi trūkumų, kurie tam tikrais atvejais neleidžia veiksmingai užtikrinti baudžiamojo proceso įgyvendinimo optimaliausiu būdu, įtariamojo, kaltinamojo teisių ir teisėtų interesų. Taip pat, teismai tam tikras minėtų supaprastintų baudžiamojo proceso formų sąlygas per plačiai interpretuoja, kai kuriems šių sąlygų pažeidimams suteikia išskirtinę reikšmę priimant sprendimą perduoti baudžiamąją bylą prokurorui arba teisminiam nagrinėjimui bei nukrypsta nuo Lietuvos apeliacinio ir kasacinio teismų praktikos dėl bylos perdavimo į ankstesnę proceso stadiją pagrindų.

Magistro baigiamojo darbo tikslas yra remiantis baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės doktrina bei teismų praktika atskleisti teisės tylėti ir teisės neduoti parodymų prieš save turinį ir jos praktinį įgyvendinimą, identifikuojant šioje srityje kylančias teisinio reguliavimo problemas. Baigiamajame darbe pateikiama Lietuvos ir EŽTT teisminės praktikos analizė. Darbo tyrimo rezultatai atskleidė, kad praktika, kai liudytoju apklausiamas asmuo, kurio atžvilgiu yra užtektinai duomenų pareikšti jam įtarimą dėl nusikalstamos veikos padarymo, pripažintina pažeidžiančia savęs nekaltinimo privilegiją. Įtariamojo statuso suteikimas asmeniui neturi būti nepagrįstai vilkinamas ribojant galimybę naudotis įtariamojo teisėmis. EŽTT jurisprudencija dėl teisės neliudyti prieš save yra gana prieštaringa ir kelia daug sudėtingų klausimų, kurie dar neleidžia aiškiai apibrėžti šios teisės prigimties ir turinio, todėl yra itin svarbu suformuoti vienodą šio principo turinio suvokimą. Ikiteisminio tyrimo stadijoje labai svarbu liudytojams išaiškinti jų teises ir pareigas, įskaitant jų teisę neduoti parodymų apie savo paties galimai padarytas nusikalstamas veikas, taip užtikrinant, kad liudytojams nebūtų taikoma dviguba atsakomybė.

Baigiamojo darbo tyrimo prasmė buvo išanalizuoti ikiteisminio tyrimo pradžios pagal prokuroro reikalavimą Lietuvos Baudžiamajame procese. Todėl tyrimo tikslas – kuo detaliau išnagrinėti ikiteisminio tyrimo pradėjimą prokuroro reikalavimu tiek teoriniu, tiek praktiniu pagrindu. Konkrečiau įsigilinama į prokuroro reikalavimo pagrindus, kuriuos nagrinėjant pastebimos realios problemos procese. Darbe yra iškelta problema dėl prokuroro reikalavimo naudos baudžiamajame procese bei pastarojo klausimas dėl apibrėžtumo tiek mokslinėje terpėje, tiek teismų praktikoje. Atlikus analizę bei tyrimą prieita išvados, kad prokuroro reikalavimo institutas yra detaliai reglamentuotas Baudžiamojo proceso kodekse, tačiau platesniam suvokimui tiek mokslinėje doktrinoje, tiek teismų praktikoje susiduriama su informacijos stygiumi. Tokiu atveju susiduriama su klausimu dėl prokuroro reikalavimo panaudojimo atitinkamoje situacijoje, ko pasėkoje prieinama išvados, kad prokuroro reikalavimo institutas yra reikalingas baudžiamajame procese nors ir retai naudojamas.

Magistro baigiamajame darbe nagrinėjama ikiteisminio tyrimo pradėjimo stadija, jos svarbiausi klausimai bei priežastys, lemiančios sprendimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimą. Pirmojoje darbo dalyje tiriama, kokie yra teisiniai ir faktiniai ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą pagrindai. Antrojoje darbo dalyje analizuojamos ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados, taip pat aptariama ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarka, sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos. Trečiojoje baigiamojo darbo dalyje analizuojamos aktualūs praktiniai – probleminiai nagrinėjamos temos klausimai – duomenų pakankamumas pradedant ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo pradėjimas imunitetą turinčių asmenų atžvilgiu bei nukentėjusių asmenų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas.

Vaidžiulytė-Jazdauskienė, R., Nukentėjusiųjų, liudytojų vaikų parodymų vertinimas / Baudžiamojo proceso teisės baigiamasis darbas. Vadovė prof. dr. Jolanta Zajančkauskienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, Baudžiamosios teisės ir proceso institutas, 2018. 89 psl. Magistro baigiamajame darbe analizuotas vaikų parodymų gavimas ir vertinimas Lietuvos baudžiamajame procese, mokslinėje literatūroje ir Lietuvos teismų praktikoje. Darbe nagrinėjami užsienio ir lietuvių autorių mokslinė literatūra, teisės aktai, susiję su vaikų parodymų vertinimu. Darbe analizuojama Lietuvos teismų praktika, kuri atskleidžia, kokiais kriterijais teismai vadovaujasi vertinant vaikų parodymus. Atlikta analizė atskleidžia, kokie veiksniai lemia vaikų parodymų patikimumą. Pirmoje darbo dalyje analizuojama vaiko samprata Lietuvos teisinėje sistemoje ir baudžiamajame procese. Atskleidžiama vaiko amžiaus, fizinės ir psichologinės brandos įtaka vaikų parodymams ir jų vertinimui. Antroje dalyje analizuojami vaikų parodymų gavimo aspektai, apklausos vykdymo ypatumai, turintys įtakos vaikų parodymams. Atskleidžiami vaikų parodymų patikimumą lemiantys veiksniai. Trečioje darbo dalyje analizuojama pirmos instancijos, apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos teismų praktika.

Magistro baigiamajame darbe analizuojamos juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės doktrinų sąlygos ir jų poveikis baudžiamojo proceso teisės reguliuojamam juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų įrodinėjimo ypatumams. Analizuojamos plačiausiai paplitusios netiesioginės atsakomybės ir identifikavimo doktrinos, jų daroma įtaka vertinant „kontrolės ir priežiūros“ požymį bei kaltę Lietuvos, Didžiosios Britanijos ir Ispanijos teismų praktikoje. Nagrinėjama juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų įrodinėjimo problematika, fizinio ir juridinio asmenų susiejimas į vieną asmenį, bylų išskyrimas bei to reikšmė valstybės, visuomenės ir nukentėjusiojo interesams. Atliktas tyrimas atskleidė, kad nuo identifikavimo ir netiesioginės atsakomybės doktrinų priklauso ne tik juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, bet ir kaltės įrodinėjimo kryptingumas. Nustatyta, kad identifikavimo doktrinos taikymo atveju juridinio asmens gynyba nėra efektyvi, o „kontrolės ir priežiūros“ požymio vertinimas galėtų būti vienintelė priemonė gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Netiesioginės atsakomybės doktrina suteikia galimybę taikyti juridinio asmens atsakomybę kaip savarankiško subjekto, todėl nustatyta, kad išimtiniais atvejais būtina išskirti fizinio ir juridinio asmenų bylas. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 387 straipsnio 1 dalyje numatytas bylų dėl juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų proceso išskyrimas įgyvendina baudžiamojo proceso paskirtį – ginti visuomenės, valstybės ir žmogaus interesus.

Teisinėje valstybėje yra siekiama apsaugoti pažeidžiamus proceso dalyvius nuo galimo neigiamo poveikio baudžiamajame procese. Kadangi nacionaliniuose teisės aktuose ir tarptautiniuose dokumentuose nėra tikslios pažeidžiamų nukentėjusiųjų, liudytojų, įtariamųjų ir kaltinamųjų apibrėžties, šių proceso dalyvių pažeidžiamumo nustatymas yra komplikuotas. Be to, asmenims dėl jų pažeidžiamumo gali būti nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas. Todėl kyla poreikis analizuoti, kaip pažeidžiamų asmenų, turinčių, nukentėjusiojo ir liudytojo bei įtariamojo, kaltinamojo procesinius statusus, teisės bei papildomos procesinės garantijos yra įgyvendinamos procese, nepažeidžiant kitų, ne mažiau svarbių, proceso dalyvių teisės į teisingą teismą. Atsižvelgiant į proceso dalyvių pažeidžiamumo nustatymo kriterijus, darbe siekiama atskleisti papildomų procesinių garantijų užtikrinimo reikšmę ir taikymo ypatumus šių proceso dalyvių apsaugai, nepažeidžiant kitų proceso dalyvių teisės į teisingą teismą.

Magistro baigiamajame darbe analizuojama proceso in absentia samprata, analizuojamas šio proceso poveikis kaltinamojo teisėms ir suderinamumas su tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintomis baudžiamojo proceso taisyklėmis, atskleidžiamos pagrindinės bendrosios ir kontinentinės teisės tradicijų konflikto priežastys proceso kaltinamajam nedalyvaujant kontekste. Ypatingas dėmesys skiriamas proceso in absentia doktrininiam aiškinimui ir praktiniam taikymui tarptautinėje ir Lietuvos teisėje. Atsižvelgiant į tai įvertinamos nagrinėjamo proceso perspektyvos baudžiamojo proceso teisėje. Tyrimas atskleidė, kad iki dabar tarptautinėje erdvėje nėra vieningo proceso in absentia apibrėžimo. Situacija iš esmės keičiama naujausiuose proceso in absentia tyrimuose pateikiant šio proceso skirstymą į visišką ir dalinį procesą in absentia. Atlikus ad hoc tribunolų ir TBT veiklą reguliuojančių teisės aktų analizę buvo atskleista, kad proceso in absentia reglamentavimas šiose institucijose yra nenuoseklus. Tačiau ši teisinė spraga yra užpildoma tarptautinių teismų praktikos, kurioje dalinis procesas kaltinamajam nedalyvaujant yra pripažįstamas suderinamu tiek su kaltinamojo teisėmis, tiek su teisingumo vykdymo tikslais. Taip pat tyrimo metu buvo atskleista, kad Lietuvoje dalinio proceso in absentia taikymo reguliavimas yra nepakankamas ir privalo būti papildytas šį procesą ribojančiomis sąlygomis. O 2010 m. gruodžio 23 d. priimti Baudžiamojo proceso kodekso 181, 187, 188, 218, 220 straipsnių pakeitimai įtvirtinę visišką procesą in absentia dėl įstatymo projekto rengimo metu padarytų klaidų yra prieštaringi ir privalo būti tikslinami. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos teismai susiduria su teisės taikymo problemomis, kurių išaiškinimai nevieningi.