Zajančkauskienė, Jolanta

Nepaisant tarptautinių ir Europos Sąjungos teisinių standartų, asmenų su negalia, taip pat ir ginamųjų (įtariamųjų, kaltinamųjų), padėtis, kaip nurodo atlikti tyrimai, skirtingose valstybėse kelia susirūpinimą. Jie neretai susiduria su dideliais sunkumais, siekdami lygiai su kitais asmenimis dalyvauti teisiniuose procesuose ir gauti tinkamą paramą. Sprendžiant nurodytą problematiką, visų pirma, reikėtų išnagrinėti ir įvertinti pačius asmenų su negalia teisių apsaugos standartus. Todėl šiame straipsnyje pristatomos ir analizuojamos Jungtinių Tautų asmenų su negalia konvencijos 12 ir 13 str. nuostatos ir jų reikšmė ginamųjų su negalia teisinei padėčiai. Taip pat pristatomos ir nagrinėjamos Europos Sąjungos direktyvose ir Europos Komisijos rekomendacijoje numatytos specialiõs apsaugos garantijos pažeidžiamiems įtariamiesiems ar kaltinamiesiems ir jų atitiktis Jungtinių Tautų Konvencijoje įtvirtintiems įsipareigojimams. Paskutinėje straipsnio dalyje supažindinama su skirtingomis mokslinėmis nuomonėmis dėl „nepakaltinamumo“ ir „procesinio neveiksnumo“ institutų (ne)išlaikymo. Straipsnis užbaigiamas siūlymu tęsti šia tema mokslines diskusijas, siekiant surasti geriausius aptartų problemų sprendimus.

This book explores the pursuit of coherence in criminal justice, addressing how criminal laws and practices can become more rational and aligned with human rights principles. It examines key criminal justice principles like legality, proportionality, and presumption of innocence, aiming to adapt them to modern societal and technological challenges. The work highlights the growing influence of international conventions and European courts on national legal systems, emphasizing the need for thoughtful implementation of transnational precedents. While focused on Lithuanian criminal justice, topics like human trafficking, drug possession, and electronic evidence are relevant across Europe, offering insights for legal researchers globally.

Coherence in law, including criminal justice, is a minimum condition for rationality. Coherence is not superior to other values; however, it is believed that coherence should be pursued in every area of criminal justice to avoid arbitrariness and injustice. At the very least, efforts should be made to correct the most glaring inconsistencies, errors, or discrepancies, although it is sometimes difficult, if not impossible, to agree on what full coherence really is. The authors of this edited volume therefore draw conclusions, make suggestions, and raise questions for discussion after researching multiple varying areas of criminal justice in the context of coherent regulation and its application.

Nepaisant esamų Europos Sąjungos ir nacionalinių teisinių priemonių, pažeidžiamų įtariamųjų ir kaltinamųjų padėtis įvairiose ES valstybėse narėse kelia susirūpinimą tiek dėl jų teisių apsaugos neužtikrinimo teisiniu reguliavimu, tiek dėl neveiksmingo šio reguliavimo įgyvendinimo. Šioje srityje atlikti tyrimai rodo, kad pažeidžiami įtariamieji ir kaltinamieji tam tikrais atvejais neįgalinami dalyvauti baudžiamajame procese, jo metu susiduria su teisinės pagalbos ir paramos prieinamumo stoka ir pan. Todėl valstybės narės imasi skirtingų priemonių, įskaitant teisinio reguliavimo priemones, siekdamos tinkamai užtikrinti ir veiksmingai įgyvendinti visų pažeidžiamų įtariamųjų ir kaltinamųjų teisę į teisingą procesą. Atsižvelgiant į tai, šiame straipsnyje pristatomi ir nagrinėjami 2024 m. padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai dėl vaikų, kurie yra įtariamieji ar kaltinamieji baudžiamajame procese, ir asmenų su psichikos negalia, kuriems gali būti ar yra taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, teisių apsaugos. Šios teisinio reguliavimo naujovės vertintinos pozityviai, kaip priemonės, dėl kurių pažeidžiamiems baudžiamojo proceso dalyviams padidės baudžiamojo teisingumo prieinamumas.

Šiame tyrime yra iš esmės yra analizuojama dviejų seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų, nukreiptų prieš vaikus (jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimo ir seksualinio prievartavimo) atribojimo problematika Lietuvos teismų praktikoje. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas seksualinio prievartavimo ir jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veikos požymiams (lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu ir fizinis tvirkinimas) kaip šių veikų atribojimo pagrindui. Šis tyrimas atskleidė, kad teismai, atribodami šias nusikalstamas veikas, esminiu kriterijumi laiko seksualinio kontakto pobūdį. Seksualinis prievartavimas paprastai yra pripažįstamas tais atvejais, kai su vaiku yra atliekami veiksmai, susiję su įsiskverbimu į lyties organus, o tvirkinimu paprastai laikomi atvejai, kai atliekami seksualinio pobūdžio veiksmai be įsiskverbimo elemento. Psichologinės šio reiškinio pusės tyrimas parodė, kad psichologiniuose tyrimuose neprieita prie vieningos nuomonės dėl to, kad psichologines pasekmes labiau padidina įsiskverbimas nei seksualinio pobūdžio veiksmai, atlikti be įsiskverbimo. Dabartiniai teisiniai kriterijai taip pat veda ir prie nenuoseklios bei kritikuotinos teismų praktikos.

Valstybės pareiga organizuoti ir vykdyti baudžiamąjį procesą veiksmingai neatsiejama nuo reikalavimo procesą užbaigti per protingą laiką. Įvairūs tyri mai, teismų praktika patvirtina, kad per ilgi ekspertinių tyrimų atlikimo terminai ištęsia ikiteisminio tyrimo ir teismo procesą. Ekspertinių tyrimų atlikimo trukmę baudžiamajame procese lemia įvairios priežastys – žmogiškųjų išteklių trūkumas, netinkamas organizavimas ar teisinis reguliavimas. Autoriai pirmojoje šio straipsnio dalyje, remiantis teismų praktika, pristato baudžiamojo proceso greitumo ir jį ribojančių kliūčių – ilgų ekspertinių tyri mų vertinimą. Antrojoje straipsnio dalyje autoriai analizuoja tam tikras teisinio reguliavimo nuostatas dėl ekspertinių tyrimų (objektų tyrimo ir ekspertizės) organizavimo ir vykdymo, siekdami pateikti pasiūlymus dėl galimo jų paspar tinimo.