Kolbergytė, Aušra

Interpretacinė fenomenologinė analizė (toliau – IFA) – tai patirtimi grįsta kokybinių tyrimų metodologinė strategija, kurios tikslas yra atskleisti tam tikros patirties esmę fenomenologiniu požiūriu ir detaliai aprašyti, kaip konkretus asmuo tam tikrame kontekste ją supranta ir individualiai įprasmina, pasitelkęs asmeninę interpretaciją. IFA akcentuoja asmeninių išgyvenimų konteksto, kuriame patiriamas tam tikras įvykis ar būsena, detalumo svarbą. Dėl to atlikdamas IFA tyrėjas įsipareigoja išsamiai ištirti kiekvieną konkretų atvejį prieš pereidamas prie apibendrinančių teiginių. A. Kolbergytė (2022) savo tarpdiscipliniame tyrime, susiejusi edukologijos, vadybos ir psichologijos mokslo kryptis, gana detaliai ir išsamiai aprašė IFA taikymą. Ji analizavo, kaip vidurinės grandies vadovai interpretuoja saviugdos išgyvenimus vykstant organizaciniams pokyčiams, o šiame knygos poskyryje pasidalins apibendrinta praktine patirtimi. Be to, supažindins skaitytojus su bendraisiais teoriniais ir metodologiniais IFA aspektais, daugiausia dėmesio skirdama J. A. Smith’o ir kt. (2009) pozicijai dėl šios tyrimo strategijos atskleisti. Siekiant iliustruoti teorinę medžiagą, bus pateiktas ir praktinis IFA taikymo pavyzdys A. Kolbergytės (2022) podoktorantūros tyrimo ir išleistos monografijos „Vidurinės grandies vadovų saviugda organizacinių pokyčių kontekste“ pagrindu.

Teminė analizė (angl. thematic analysis) – vienas kokybinių duomenų analizės metodų, XX a. pabaigoje vis dažniau taikytas greta turinio analizės (angl. content analysis) (Boyatzis, 1998; Clarke ir Braun, 2013). A. Kolbergytė (2016) taikė teminę analizę savo edukologinės mokslo krypties disertaciniame darbe. Ji tyrinėjo suaugusiųjų saviugdą, kaip transformuojantį ugdymąsi, ir šiame knygos poskyryje pasidalins savo praktine patirtimi. Tyrėja iš pradžių pristatys bendruosius teorinius ir metodologinius teminės analizės aspektus, daugiausia dėmesio skirdama V. Braun ir V. Clarke (2006, 2012, 2013) pozicijai apie šį metodą atskleisti. Siekiant iliustruoti teorinę medžiagą, bus pateiktas praktinis teminės analizės taikymo pavyzdys A. Kolbergytės (2016) disertacinio tyrimo „Suaugusiųjų saviugda kaip transformuojantis ugdymasis“ pagrindu.

In analyzing the theoretical literature on managerial growth in the context of organizational change, an absence of research has been observed, especially that which comprehensively analyzes growth prospects and opportunities at the micro (individual), meso (group), and macro (organizational) levels, which considers organizational, social, emotional, and spiritual aspects. Therefore, one of the outstanding problems of this research was to select the relevant scientific literature to synthesize the theory and create a conceptual theoretical model based on it. The aim of this paper is to explore the context and preconditions for managerial growth during an organizational change at different levels and aspects of organizations. Therefore, six theoretical approaches from the fields of management, psychology, and education were chosen (Hiatt, Kotter, Kübler-Ross, Goleman, Mezirow, and Marcia). Conclusions provide insights into the context, aims, and directions of managerial growth within organizational change. First, the context of organizational change is understood as an educational environment that creates incentives for managerial growth at the macro, meso, and micro levels and encompasses the development of personal and professional skills and the conscious evolution of inner perceptions related to work. Second, managerial growth in the context of organizational change is targeted toward three objectives at the organizational, group, and individual levels: productivity, connection, and self-realization. Third, managerial growth in the context of organizational change is directed toward three dimensions: (1) the strategic-operational dimension overlaps with the development of leadership skills to ensure successful change implementation in the organization; (2) the social-emotional dimension overlaps with the development of psychosocial skills, enabling coping with challenges through relationships and an emotionally supportive workplace environment; and (3) the perceptual-spiritual dimension overlaps with the development of personal maturity and professional motivation, disclosing authentic performance during organizational change. These findings become a framework for further research but also provide practical guidelines for managers, HR specialists, and organizational leaders.

Aktualumas. Darbo organizavimas ir vadovavimas organizacinių pokyčių metu nėra lengvas procesas ir jam reikia įgyvendintojų ir dalyvių asmeninių pastangų norint suprasti įvairius vidinius ir išorinius konteksto iššūkių aspektus. Tyrėjai patvirtina, kad aukščiausio lygmens vadovybė, įgyvendindama paslaugų plėtros strategijas, dažnai susiduria su stipriu darbuotojų pasipriešinimu pokyčiams (Ulaga ir Loveland, 2014). Tarpkultūriniai susijungimai ir naujų įmonių įsigijimai171 taip pat gali sukelti daug neigiamų jausmų ir emocijų tarp išgyvenusių sandorio dalyvių (Bansal, 2017). Moksliniuose tyrimuose (Troisi, Fenza, Grimaldi ir Loia, 2021), kuriuose analizuojami psichologiniai veiksniai, atspindintys darbuotojų pasipriešinimą pereinant prie skaitmeninių technologijų, išskiriamas nepasitikėjimas savimi ir baimė naudotis naujomis darbo priemonėmis ir metodais, kurie trukdo visiškai priimti pasikeitusios darbo aplinkos iššūkius, sukelia įtampą darbe ir sumažina pasitenkinimą darbu (Irawanto, Novianti ir Roz, 2021), todėl skatina atotrūkį tarp darbuotojų ir vadovų (Carranza, Garcia ir Sanchez, 2020). Akcentuojama, kad darbo sąlygos, kurioms reikia didelės atsakomybės, sukeliančios emocinę ir psichinę įtampą, skatina VG vadovų saviugdą, kuri tampa esminiu pagalbos sau ir kitiems įrankiu (Gerwing, 2016; Jalagat, 2017). Įprastai vadovams yra keliami aukšti reikalavimai, atitinkantys idealius vadybos ir lyderystės standartus, tačiau vadovo vaidmuo retai kada analizuojamas humanistiniu požiūriu pabrėžiant, kad „kiekvienas vadovas pirmiausia yra darbuotojas“ (Hiatt, 2006, p. 89). Esant intensyviai psichologinei įtampai vadovas tampa pagalbiniu instrumentu, padedančiu atkurti sveiką darbo aplinką, išgydyti emocijas ir pereiti prie pokyčių konteksto (De Klerk, 2019). Todėl svarbu suvokti, kad organizacinės permainos veikia asmenybės motyvacijos, savirealizacijos ir tapatybės suvokimo aspektus (Marcia, 2010). Organizacijos pokyčiai susiję su diskomforto kontekstu, kuris yra būtinas augimui (Janik, 2005). Todėl šio tyrimo naujumas atsiskleidžia per siekį pamatyti ir įvertinti organizacinių pokyčių aplinką kaip svarbią paskatą asmeniniam ir profesiniam augimui akcentuojant ne tiek vadybą, bet daugiau dėmesio skiriant psichologiniams ir edukaciniams VG vadovų išgyventos patirties aspektams. Šiame darbe suaugusių asmenų saviugda remiasi suvokimu, kad visi žmonės turi galimybę keistis ir lavintis siekiant trumpalaikių tikslų arba visą gyvenimą trunkančio asmenybės vystymosi. Mokslinėje literatūroje saviugda apibrėžiama kaip pagalba sau įgyvendinti konkrečias gyvenimo užduotis, spręsti problemas ir gerinti kasdienio gyvenimo kokybę (McAuliffe, Hargreaves, Winter ir Chadwick, 2009). Saviugda taip pat užtikrina profesinį tobulėjimą siekiant prisitaikyti prie nuolat kintančios darbo rinkos (Teresevičienė, Kaminskienė, Žydžiūnaitė ir Gedvilienė, 2012), kadangi asmenys linkę geriau atlikti darbus, reikalaujančius aukšto lygio problemų sprendimo gebėjimų, kūrybiškumo ir gebėjimo valdyti asmeninius pokyčius (Guglielmino, 1978). [...]

Šiuolaikinės švietimo sistemos tikslai yra labiau orientuoti į besimokančiųjų protinio intelekto vystymą ir ekonominio produktyvumo potencialo ugdymą, tačiau yra apleidžiamas pagrindinis ugdymo tikslas – sukurti sąlygas asmenims vystytis kaip sąmoningoms ir visapusiškai brandžioms asmenybėms, turinčioms tvirtą charakterį, stabilią vertybinę sistemą, atskleistus vidinius talentus. Saviugdos poreikis formuojasi, nes modernioje visuomenėje žmogus susiduria su sveikatos problemomis ir nuolatiniu stresu. Problemos aktualumas išryškėja suvokiant, jog pasigendama kokybinių tyrimų, atskleidžiančių jogos kaip holistinės saviugdos praktikos sampratą. Pagrindinis probleminis tyrimo klausimas – kas būdinga jogos kaip holistinės asmenybės saviugdos praktikos patyrimui? Tyrimo teorinį-filosofinį pagrindą sudaro Rytų ugdymo filosofija. Atliktas kokybinis tyrimas pasitelkiant interpretacinės fenomenologijos elementus. Tyrime taikytas pusiau struktūruotas-giluminis interviu, o duomenys apdoroti remiantis teminės analizės metodu. Tyrimo imtį sudarė 12 tyrimo dalyvių, iš kurių – 5 moterys ir 7 vyrai. Tyrimu nustatyta, kad joga yra holistinė saviugdos praktika, apimanti asmenybės ugdymąsi fiziniu, psichiniu ir dvasiniu lygmeniu. Joga yra viena iš savęs pažinimo ir vidinio pasaulio tobulinimo formų, kurios pagrindinis tikslas – darnios asmenybės formavimas per sveikatos gerinimą, sąmoningumo ugdymą, dvasinio santykio su savimi kūrimą. Nustatyta, kad dvasiniu lygmeniu joga padeda pasiekti optimaliausius asmenybės augimo rezultatus, kuomet ugdomas budrus sąmoningumas, stiprinama intuicija ir įvaldomos subtiliosios energetinės galios pažinti unikalią žmogiškąją prigimtį atskleidžiant vidinius talentus ir kūrybinį potencialą. Tam tikslui lavinami savistabos, koncentracijos ir savikontrolės įgūdžiai, taikomi proto nutildymo, įsiklausymo į garsą, vizualizacijų ir sąmonės perprogramavimo metodai. Meditacija kaip aukščiausia jogos pakopa padeda užmegzti stipriausią ryšį su dvasiniu pasauliu per sąlytį su Kosmine Sąmone.

The article analyzes transformative learning as a purposeful and voluntary effort made by the person to educate himself in order to achieve essential changes that transform his personality without the influence of andragogues. It examines features of self-directed learning in the context of transformative learning. The goal of the research is to reveal the phenomenon of self-directed learning in the context of transformative learning. The article presents a diversity of theoretical approaches and researches on transformative learning in foreign countries and Lithuania. The resarch established that transformative learning the purpose of which is to stimulate man’s self-realization in his personal and social life is linked to the awareness or development of critical consciousness, cognitive change oriented to the development of autonomous and responsible thinking that is achieved through the construction of new meanings and the creation of other inner senses about the changing world. Selfdirected learning as a conscious process is an essential method of personality improvement, conscious, purposeful and organized activity of the individual in order to achieve goals set by himself, selected acceptable modes of self-directed learning the purpose of which the aspiration for harmony of all inner powers of the man. The essence of self-directed learning in the context of transformative learning is revealed through the development and perfection of the consciousness of personality, aspiration for inward liberty at individual and social levels.

Kaitos poreikį lemia asmenį netenkinanti situacija (patirtos nesėkmės, augantis nepasitenkinimas ar nusivylimas) ir pozityvi trauka (sužavi konkretaus žmogaus patirtis, charizma). Savimonę skatina asmens noras suprasti nepasitenkinimą sukeliančius reiškinius, asmenybės brandą rodo nuolatinė savo veiklos ir elgsenos analizė, vidinė motyvacija saviugdai ir pasirengimas organizuoti ir realizuoti saviugdą. Asmens valios pastangos keistis siejamos su drąsa įveikti save, pasiryžimu įveikti sunkumus ir gyventi pagal savo vertybes siekiant santarvės ir harmonijos su savimi. Saviugdos rezultatai (kaip saviugdos proceso paskata) pasireiškia per patirtas teigiamas pasekmes: pasitikėjimo savimi augimas dėl įgytų gebėjimų save valdyti ir pasikeitusių gebėjimų bendrauti.