Pakštaitis, Laurynas

Straipsnyje nagrinėjama advokato ir kliento paslaptis kaip advokato konfidencialumo pareigos klientui išraiška, atskleidžiama šios paslapties samprata, turinys, pradžios ir pabaigos ribos, su šios paslapties apsauga susijusios problemos, požiūriai moksle. Advokato ir kliento paslaptis – specifinis, advokato profesijai būdingas ir būtinas teisinis konstruktas. Ši paslaptis yra advokato profesijai būdinga kaip veiklos garantas, sėkmingo kliento atstovavimo ir jo interesų įgyvendinimo prielaida. Straipsnyje trumpai aptariama paslapties kilmė, istorinė raida, galiojantis teisinis reguliavimas Lietuvoje ir atspindys Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Straipsnyje pateikiama Jungtinių Amerikos Valstijų teisės mokslo įžvalgų apie advokato profesinę paslaptį kaip advokato veiklos privilegiją ir jos ypatybes, nurodomi jurisprudencijoje taikomi požymiai, kuriais remiantis sprendžiama, ar paslap- ties privilegija taikoma. Straipsnyje iškeliamos praktikoje pasitaikančių problemų grupės, jos aptariamos. Pastaruoju metu požiūris į advokato paslaptį keičiasi, jos apsauga ribojama kitų įstatymų. Straipsnyje daroma išvada, kad teisinis paslapties reguliavimas yra pakankamai išplėtotas, tačiau vienas iš probleminių aspektų – nuo kada paslaptis prasideda ir turi būti sau- goma. Šiuo požiūriu Lietuvos teismų siūlomas vertinimas sieti paslaptį su advokato ir kliento sutarties sudarymo faktu ir jos turiniu nėra teisingas, nes sprendžiant turi būti atsižvelgiama į esminių požymių, rodančių advokato ir kliento santykius, buvimą.

Nusikaltimo tyrimas – nelengva veikla. Teisėsaugos pareigūnai, tirdami nusikaltimus, dirba sudėtingą ir atsakingą darbą. Nemaža to darbo dalis – mąstymas, svarstymas, vertinimas, teisės nuostatų taikymas. Nuo pareigūnų veiklos priklauso teisingumo įgyvendinimas – tai, ką nuspręs teismas: kokį nuosprendį suformuluos, kokius motyvus jame išdėstys, kokias teisines priemones taikys. Nuo teisėjų veiklos priklauso, ar nukentėjusysis sulauks valstybės garantuojamo teisingumo, ar bus apgintos jo teisės ir interesai, atlyginta nusikaltimu padaryta žala. Nuo teisėsaugos pareigūnų veiklos priklauso ir žmonių likimai – ar nebus apkaltintas nekaltas asmuo, kas bus kaltininkui; ar įtarimas, kaltinimas, nuosprendis bus teisingas ir tikslus, atitiks padarytus veiksmus, kaltininko sumanymus, ketinimus, jo tyčią. Nuo teisingo įtarimo priklausys, ar bus galima tikėtis įtariamojo prisipažinimo, greitesnio ir lengvesnio teisingumo įgyvendinimo. Nusikaltimo ištyrimas – ne tik tyrėjo ar kriminalisto techniniai veiksmai. Teisiniu požiūriu pirmiausia svarbus kiekvieno nusikaltimo teisinis pažinimas įstatyme, tinkamos baudžiamojo įstatymo normos pritaikymas ir baudžiamojo proceso reikalavimų įgyvendinimas, kad baudžiamasis teisingumas būtų teisingas, nebūtų pažeistos valstybės garantuojamos teisės ir interesai. [...].

Studijuojant teisės bei teisėsaugos mokslus labai svarbu, o kartu ir įdomu atsigręžti į praeitį. Tai svarbu ne tik smalsumo patenkinimui, bet ir savivokos, teisinės savimonės formavimui, profesionalumo įtvirtinimui, taip pat pasiektos pažangos įvertinimui, europinio tapatumo pažinimui. Nežinodami teisinių mechanizmų kilmės, neįvertiname vertingos patirties, prarandame nematerialųjį turtą. Studijuojant baudžiamojo teisingumo mokslus, šiuolaikinę baudžiamąją teisę kartais kyla kitas klausimas: kokia buvo, jei iš viso buvo romėnų baudžiamoji teisė? Šis klausimas įdomus, kadangi senovės Romos civilinė teisė studijuojama gan plačiai. Lietuvos teisės studijose senosios Romos baudžiamojo teisingumo klausimams beveik neskiriamas joks dėmesys. Jei romėnų civilinei teisei ir teisės istorijai skiriama nemažai dėmesio, baudžiamojo teisingumo genezės klausimai retai ką sudomina, studijos koncentruojamos į nūdienos teisinio vertinimo analizę. Straipsnio tikslas – aktualizuoti istorinę įžangą į senąsias baudžiamosios teisės užuomazgas romėnų teisėje Lietuvos baudžiamosios teisės ir teisės istorijos studijų kontekste, iškelti pradmenis, nurodyti esminių normų formavimąsi, pagrindines nusikalstamas veikas, jų bruožus, aiškinimą, skatinti gilesnį domėjimąsi ir mokslinę diskusiją. Dėl temos platumo straipsnyje neaptariami bausmės klausimai senovės romėnų baudžiamojoje teisėje.

Tiriant nusikalstamas veikas ypatingą reikšmę turi kvalifikavimo procesas. Teisingas kvalifikavimas sudaro prielaidas įgyvendinti baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo proceso kodekso keliamus tikslus, uždavinius, įstatymų numatytas procesines teises. Adekvatus kvalifikavimas padeda teisingai nustatyti kaltinimo apimtį, įrodinėjimo ribas, įtariamojo ir kaltinamojo teises žinoti, kuo jis įtariamas ir kaltinamas, suteikia aiškumą, nuo ko gintis, sudaro prielaidas taikyti baudžiamojo įstatymo numatytas lengvatas, padeda užtikrinti nukentėjusiojo ir kitų proceso dalyvių teises, sąlygoja trumpesnį, sklandų, ekonomišką procesą. Kvalifikavimo procesas nėra aprašytas įstatymuose, jis paliktas teisėsaugos ir teismų praktikai, teismas kiekvienoje byloje, priimdamas nuosprendį privalo pasisakyti dėl kvalifikavimo teisingumo. Kaip rodo praktika, kyla nemažai keblių kvalifikavimo situacijų. Šios situacijos visų pirma susiję su veikos turinio ir tapatumo nustatymu: ar kvalifikuojama pavienė nusikalstama veika, ar nusikalstamų veikų daugetas. Pavienės nusikalstamos veikos formos turi esminės įtakos kvalifikavimui, kadangi nuo jų priklauso nusikalstamos veikos baigtumo laikas. Kai kuriais atvejais, nuo veikos padarymo aplinkybių priklauso, ar veika turi būti laikoma paviene nusikalstama veika, ar nusikalstamų veikų daugetu. Teorijoje stebima tendencija supaprastinti pavienės nusikalstamos veikos sampratą, rūšis, jos formomis laikant tik tęstinę, trunkančiąją ir sudėtinę veiką. Daugeto požiūriu tiek teorijoje, tiek praktikoje įsišaknija dvi nusikalstamų veikų daugeto formos – idealioji ir realioji sutaptis. Vertindamas nuomones ir mokslinę diskusiją šioje srityje, autorius teikia siūlymus, dėl aktualių pavienės veikos ir daugeto klausimų.

Straipsnyje analizuojami apgaulingos ir aplaidžios apskaitos, numatytos Baudžiamojo kodekso 222 ir 223 straipsniuose probleminiai kriminalizavimo aspektai, baudžiamajame įstatyme egzistuojančios spragos bei trūkumai. Pasitelkus tyrimo, teismų praktiką ir patirtį baudžiamosiose bylose, nurodomos baudžiamojo įstatymo silpnosios vietos bei neatitikimai baudžiamosios teisės teorijai, pripažintiems principams, taip pat trūkumai, susiję su padarinių aprašymu įstatyme, administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimu, kritikuojama situacija, kai praktikoje dėl įstatymo neapibrėžtumo nukenčia tikslingumo, represijos ekonomijos ir kiti pripažinti principai. Analizuojama ir kritikuojama praktika, kai veikos inkriminuojamos formaliai, sistemingai nevertinant apskaitos proceso, terminų, o padariniai kaip vertinamasis požymis, neturintis objektyvių ribų, priklauso vien nuo specialių žinių taikymo ir iš esmės gali būti nustatyti dauguma atvejų. Akcentuojama ir tai, kad specialiųjų žinių pritaikymas turi ypatingą reikšmę ne tik įrodinėjant, bet ir nustatant veikos nusikalstamumą. Dėmesys skiriamas adekvačių kriminalizavimo kriterijų paieškai, kaip vienas iš jų iškeliamas žalos principas.

Šiuolaikinėje teisėsaugoje, ginančioje visuomenės ir individo interesus, svarbus ir kokybiškas rezultatas, ir nuosekli, kryptinga, pamatines asmens teises užtikrinanti veikla. Subjektyvaus kaltinimo principas, reikalaujantis kad asmuo atsakytų tik už kaltai padarytą veiką reikalauja, kad bet koks traukimas atsakomybėm, įtarimas, kaltinimas, būtų atliekamas tik įsitikinus, kad veiką padaręs asmuo ją padarė sąmoningai, suvokė savo veikimo esmę, neteisėtumą ir kilsiančius padarinius, o jo veikimas buvo motyvuotas vienokių ar kitokių vidinių paskatų, asmuo veikė kaltai. Kaltės, kaip ir kitų subjektyviųjų požymių nustatymas nelengvas, reikalauja profesionalumo ir pastangų. Praktikoje neretos situacijos, kai ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau teisme apsiribojama vien objektyviųjų požymių nustatymu, neskiriamas deramas dėmesys subjektyviesiems, kaltė ne įrodinėjama, tačiau daromos prielaidos apie ją. Teoriniu požiūriu svarbus kaltės ir kaltumo sąvokų santykis, kuris teorijoje nėra aptariamas, egzistuoja tam tikro neapibrėžtumo. Teisės ir teisėsaugos studijų požiūriu, metodiniu požiūriu svarbu šias sąvokas atriboti, pateikti teorinius kriterijus, kas padėtų tobulinti teisės sistemą. Praktiniu požiūriu svarbu išryškinti pagrindines praktikoje kylančias problemas, pateikti siūlymų dėl jų sprendimo, pateikti metodinių rekomendacijų ir siūlymų dėl kaltės nustatymo.

Straipsnyje nagrinėjamos terorizmo, teroro akto kriminalizavimo tradicijos Lietuvoje, kriminalizavimo prielaidos, užsienio šalių kriminalizavimo tendencijos, naujausi požiūriai baudžiamosios teisės moksle, teroristinių nusikaltimų koncepcijos įtvirtinimas, taip pat teroro akto sudėčių požymiai.

Demokratinėje žmogiškųjų išteklių kūrimo strategijoje profesionalumas neatsiejamas nuo kokybiško rezultato siekio. Įvardintas kaip personalo veiklos vienu iš pagrindinių principų, jis tikslingai tampa šiuolaikinės efektyvios veiklos indikatoriumi bet kurioje sferoje. Todėl labai svarbu įvertinti, kaip profesionalumo kategorija konstruojama ir savo turiniu atspindima konkrečioje profesijoje – mūsų tyrimo pavyzdžiu – advokato profesijoje, tarnaujančioje žmogui, visuomenės gerovei. Straipsnyje analizuojamos advokato profesionalumo dimensijos visuomenės gerovės kūrimo kontekste. Analizuojant profesionalumo terminą, akivaizdu, jog jis savo turinio prasme neapribojamas vien tik profesine kvalifikacija ir kompetencija, tačiau apima ir vidinius elgesio, pasaulėžiūros, vertybinius aspektus. Todėl pagrįstai teigiama, jog advokato profesionalumo turinį galėtų sudaryti trys pagrindinės dimensijos: šiam subjektui keliami formalieji kvalifikaciniai reikalavimai, tolimesnis nuolatinis kompetencijos tobulinimas ir vertybinės etinės nuostatos – profesinės etikos aspektai. Šių trijų dimensijų visuma ir sudaro advokato profesionalumo apibrėžtį. Straipsnį sudaro trys tarpusavyje susijusios dalys. Pirmoje dalyje diskutuojamas advokatui keliamų formaliųjų reikalavimų turinys. Antrojoje dalyje analizuojama etinių vertybinių nuostatų svarba advokato veikloje. Trečiojoje dalyje keliamas klausimas, kokie svertai užtikrintų advokato nuolatinį kompetencijos tobulinimą. Visuminis požiūris į advokato profesionalumo komponentus leidžia pateikti siūlymus, kaip ateityje galėtų būti ugdytinas advokato profesionalumas, numatyti ugdymo galimybes (perspektyvas).

Straipsnyje apžvelgiamas neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos atsiradimas baudžiamajame įstatyme. Analizuojami argumentai dėl tokio kriminalizavimo pagrįstumo ir būtinumo, nagrinėjamos mokslininkų nuomonės dėl tokios veikos konstitucingumo, tinkamumo, atitikties ultima ratio, kitiems baudžiamosios teisės bei baudžiamojo proceso principams. Straipsnyje analizuojamos teorijoje pateiktos nuomonės dėl baudžiamosios represijos proporcingumo, pateikiami argumentai, grindžiantys naujo kriminalizavimo reikalingumą, iškeliami neteisėto praturtėjimo normos trūkumai, teikiama siūlymų dėl jos, taip pat kitų teisės aktų tobulinimo, trumpai apžvelgiama turto deklaravimo sistema ir jos įtaka nustatant neteisėtą praturtėjimą. Teorinė analizė grindžiama kuklia, tačiau jau besiformuojančia teismų praktika – baudžiamuoju įsakymu ir apkaltinamuoju nuosprendžiu neteisėto praturtėjimo baudžiamosiose bylose.

The author of the article continues his research in the area of criminal responsibility of juveniles as it pertains to the Criminal Law of Lithuania. The article focuses on practical aspects of the implementation of the Special Provisions of the Criminal Responsibility of Juveniles according to the Criminal Code of the Republic of Lithuania. The article analyses criminal cases and court rulings of various criminal courts in Lithuania. The author presents an analysis of legal regulations important in creating an appropriate system of juvenile responsibility, including principles of current criminal policy towards juveniles and discloses the most prominent trends. The major part of the article is dedicated to the analysis of suspension of sentence of juveniles, release of juveniles from criminal responsibility, and aspects of imposing educational measures. The author attempts to evaluate the rulings of courts in theoretical terms and determine the intent of the lawmaker as established in the Criminal Law.