Pakštaitis, Laurynas

Darbo aktualumas pasižymi, tuo kad baudžiamojoje teisėje trūksta naujo požiūrio į nullum crimen sine lege principo taikymą baudžiamojoje teisėje, dėl kylančios prieštaringos teismų praktikos. Darbo tikslas: Nustatyti nullum crimen sine lege principo reikšmę baudžiamojoje teisėje bei išanalizuoti principo teorinius aspektus ir atskleisti taikymą praktikoje. Tyrimo objektas - nullum crimen sine lege principo taikymas. Siekiant atskleisti naują požiūrį į temą buvo nustatyti 4 darbo uždaviniai: nustatyti principo kilmę; apibrėžti principo sampratą; atskleisti principo taikymo ypatumus; atlikti principo naudojimo praktikoje analizę. Siekiant atskleisti temos problemą buvo analizuojama ir pateikiama informacija, turinti reikšmingos informacijos problemai išspręsti. Magistro baigiamąjį darbą sudaro: santrumpų sąrašas, schemų sąrašas, įvadas, dėstomoji dalis, kurią sudaro trys skyriai, išvados, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, naudotos literatūros sąrašas ir patvirtinimas apie darbo savarankiškumą. Pirmajame skyriuje siekiama išsisaikinti principo kilmę ir sampratą. Antrame skyriuje siekiama nustatyti principo taikymo sąlygas ir išimtis. Trečiame skyriuje yra analizuojamos EŽTT bylos prieš Lietuvą. Nustatoma kokios bylos yra prieštaringos ir kokia to priežastis. Šių skyrių dėka siekiama atskleisti temą ir išspręsti problemą kodėl EŽTT bylų teismų praktika yra prieštaringa nullum crimen sine lege principo atžvilgiu. Atlikus išsamią analizę, buvo nustatyta, kad bylų prieštaringumas atsirado dėl to, kad Lietuvos teismai, partizanų sąvokos išsaikinimą pateikė neišsamų, ko pasėkoje sąvoka atrodė neatitinkanti visuomenės dalies, kurios naikinimas gali būti prilyginamas genocidui. Dėl šios priežastie EŽTT byla Vasiliauskas prieš Lietuvą, buvo prieštaringa kitų panašių faktinių aplinkybių turinčių bylų sprendimams. Šiame darbe buvo naudoti bendrieji tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, lyginamais teisinis, loginis, istorinis požiūris, sisteminė analizė, bylų lyginamoji analizė.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso sankcijų sistema stokoja pagrįstumo bei juridinės technikos, kas lemia neproporcingų sankcijų ribų nustatymą. Darbe nagrinėjama galimybė standartizuoti įstatymų leidėjo veiklą formuluojant sankcijas, pasiūlomi kriterijai, kurių pagrindu sukuriant praktinę metodiką, sankcijų kūrimo procesas leistų stabilizuoti visų baudžiamųjų sankcijų sistemą, tiek atskiruose baudžiamojo įstatymo skyriuose, tiek visame BK. Darbe nagrinėjamas baudžiamųjų sankcijų santykis su bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais individualizuojant kaltininkui bausmę, kas atskleidžia, jog dabartinė Lietuvos baudžiamųjų sankcijų sistema, neturinti loginio pagrindimo ir netinkamas baudžiamojo įstatymo aiškinimas teismų praktikoje, verčia teismus vis dažniau taikyti LR BK 54 str. 3 d. Kaltininkui individualizuojant bausmę, ir paskiriant švelnesnę bausmę, negu numato sankcijos ribos, per pastaruosius metus tapo taisykle, o ne išimtimi. Darbe nagrinėjama teismų praktika, kurioje teismai saikingai naudoja siaurinamąjį bei plečiamąjį įstatymo interpretavimą, bei pavyzdžiai, iškreipiantys baudžiamojo įstatymo normų prasmę.