Grigonienė, Rasa

This study aims to answer the research question what are the characteristics of existing institutional governance factors within Lithuanian coastal municipalities that lead to the establishment of a common aim of sustainable development across different coastal municipalities. The method employed includes a systematic academic literature review and document analysis. The data collected were coded according to predefined themes and sub-themes, facilitating the determination of extent to which institutional factors influencing the public governance of sustainable development are integrated into the structures and credentials of municipalities. The findings reveal that while some municipalities incorporate sustainability into their vision and strategic plans, there is a general lack of dedicated policies and accountability for sustainable development. The absence of a dedicated unit or responsible employee for sustainable development implementation further fragments the approach to addressing these issues. Communication methods and public engagement vary, impacting the effectiveness of sustainable development initiatives. This study concludes that meta-governance serves as a unifying factor in public governance coordination among municipalities. To foster sustainable development in Lithuanian coastal cities, recommendations for policymakers are provided to increase transparency and civic trust, lead initiatives, and enhance dialogue through regional stakeholder forums or digital platforms for the co-creation of solutions across coastal municipalities.

The General Data Protection Regulation (Regulation, 2016) (hereinafter – the GDPR, Regulation) establishes the basic principles of personal data protection and the data subject's rights. The right to be forgotten is established in Article 17 of the GDPR. It allows the data subject, under certain conditions, to obtain from the controller the erasure of personal data concerning him or her upon the termination of the employment relationship. The study was conducted mainly in the context of labour law, i.e. the actions of the employer (as the data controller) and the employee (as the data subject) in processing (protecting) personal data and implementing the right to be forgotten are analysed. However, the public sector was assessed and compared for a more objective and detailed disclosure of the situation in the subject's data retention activities. In the relationship between employers and employees, there are discussions about how long the employer must store the employee's personal data, as well as disputes regarding the period after which the data subject acquires the right to obtain from the controller the erasure of personal data concerning him or her. The GDPR does not provide personal data retention periods – these periods are established in the national legislation of the European Union (EU) Member States. It should be noted that after the provisions of the GDPR came into force, the national legislation regulating personal data retention periods were not changed. This leads to possible noncompliance with the provisions of the GDPR stipulating that the periods for which personal data are stored must be optimal and not too long and must not violate the interests of the data subject. During the study, by analysing case law as well as legal regulation in the Republic of Lithuania and other EU countries, the content of the right to be forgotten is revealed, and optimal personal data retention periods that allow a sustainable relationship between the data subject and the data controller to be maintained are proposed.

Straipsnyje analizuojami darbuotojų, kaip atskiros duomenų subjektų grupės, asmens duomenų tvarkymo ir apsaugos užtikrinimo ypatumai. Tyrime keliami tokie uždaviniai: išnagrinėti, ar visi teisiniai pagrindai, nustatyti Bendrajame duomenų apsaugos reglamente, ir kokiais atvejais yra tinkami ir priimtini tvarkant darbuotojų asmens duomenis; ištirti darbuotojų asmens duomenų rinkimo ir tvarkymo tikslingumo ribas bei nustatyti perteklinių duomenų kaupimo rizikas; išanalizuoti darbuotojų asmens duomenų saugojimo teisinį reguliavimą Lietuvoje ir jo atitiktį Bendrajame duomenų apsaugos reglamente nustatytiems asmens duomenų saugojimo trukmės apribojimo bei duomenų kiekio mažinimo principams. Dėl darbo santykių dalyvių ypatingos padėties ir netolygaus galios balanso pasiskirstymo darbdaviui tenka didesnė atidumo, konkretumo, detalumo ir aiškumo užtikrinimo pareiga tinkamai informuojant darbuotojus apie jų asmens duomenų rinkimą, tvarkymą ir saugojimą.

Darbe analizuojama nuotolinio darbo, kaip darbo organizavimo formos, naudojant informacines technologijas (teledarbas), samprata, reikšmė bei teisinio reguliavimo Lietuvoje pokyčiai, susiję su pasauline Covid 19 pandemija ir jos padariniais – mobilumo draudimais, karantinu ir t.t. Pagrindinis siekis - identifikuoti iškilusias teisines bei technologines problemas nuotolinių darbuotojų teisių užtikrinimo aspektu. Tyrime nagrinėjamas nuotolinio darbo organizavimo principų realizavimas nacionaliniuose teisės aktuose, vertinami nuotolinio darbo vietai keliami reikalavimai bei darbuotojų patiriamų papildomų išlaidų, dirbant nuotoliniu būdu, kompensavimas. Ypatingas dėmesys skiriamas nuotolinių darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo problemoms bei jų praktiniam įgyvendinimui. Straipsnyje prieinama prie pagrindinių išvadų, jog Lietuvoje vis dar nėra pakankamai aiški nuotolinio darbo samprata; dėl karantino ir ekstremalios padėties įvedimo iš dalies ribojamas Europos socialinių partnerių susitarime nustatytas teledarbo savanoriškumo principas; trūksta teisinio reguliavimo aiškumo dėl nuotolinių darbuotojų patiriamų papildomų išlaidų kompensavimo. Lietuvoje šiuo metu nėra teisiškai apibrėžtos technostreso bei teledarbuotojo teisės „atsijungti“ nuo informacinių technologijų sampratos.

Vadovėlis „Dokumentų valdymas. Veiklos, personalo ir elektroniniai dokumentai“ yra skirtas Lietuvos aukštųjų mokyklų įvairių studijų krypčių ir programų studentams, studijuojantiems kaip laisvai pasirenkamąjį dalyką dokumentų valdymą ar dalykinę komunikaciją. Be to, vadovėlis yra aktualus visiems, kurie savo darbe neišvengiamai susiję su vadovavimo, administravimo, personalo valdymo funkcijomis. Leidinys parengtas pagal Mykolo Romerio universiteto dokumentalistikos dalyko programą. Šio vadovėlio tikslas yra ne tik pristatyti teisinio reglamentavimo naujoves, bet ir padėti išspręsti su dokumentų valdymo naujovių taikymu praktikoje susijusias problemas (pavyzdžiui, skaitmeninių kopijų, elektroninių parašų teisinė galia ir kt.). Teorinė medžiaga išdėstoma penkiuose pagrindiniuose skyriuose. Pirmame skyriuje apžvelgiamas teisinis dokumentų valdymo reglamentavimas. Antras skyrius skirtas bendrųjų veiklos dokumentų rengimo, jų rekvizitų įforminimo klausimams. Be to, šiame skyriuje aptariami efektyvios dalykinės komunikacijos raštu principai bei apžvelgiamos kanceliarinės kalbos aktualijos. Trečiame skyriuje nagrinėjami dokumentų registravimo, dokumentacijos planavimo, bylų formavimo ir tvarkymo, bylų apskaitos tvarkymo ir bylų (dokumentų) saugojimo klausimai. Ketvirtas ir penktas skyriai skirti personalo ir elektroninių dokumentų valdymo aktualijų apžvalgai. Kiekviename skyriuje (arba poskyryje) žinioms įtvirtinti ir praktiniams įgūdžiams formuoti pateikiama klausimų ir praktinių užduočių.