Raudeliūnaitė, Rita

Socialinio darbuotojo pagalba asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo tendencijų apžvalgos, kad rizikingai ir žalingai vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas ir nuo jų priklausomų asmenų skaičius tiek pasaulyje, tiek Europos Sąjungoje ir Lietuvoje auga. Priklausomybės nuo įvairių psichoaktyviųjų medžiagų problemos kompleksiškumas turi neigiamos įtakos tiek priklausomybių turinčio asmens gyvenimui, tiek jo artimiesiems ir visai visuomenei, todėl svarbu išsiaiškinti šių problemų sprendimo galimybes psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Keliami šie probleminiai klausimai: 1. Kuo psichosocialinė reabilitacija svarbi asmenims, turintiems priklausomybę? 2. Kas turi įtakos veiksmingai asmens psichosocialinei reabilitacijai bendruomenėse? 3. Kaip socialinis darbuotojas teikia pagalbą asmenims, turintiems priklausomybę psichosocialinės reabilitacijos procese? 4. Kuo reikšminga socialinio darbuotojo teikiama pagalba? 5. Su kokiais sunkumais socialiniai darbuotojai susiduria ir kaip juos sprendžia? Darbo objektas: socialinio darbuotojo pagalba asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Darbo tikslas: teoriškai ir empiriškai pagrįsti socialinio darbuotojo pagalbos galimybes asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Darbo uždaviniai: 1. Atskleisti sisteminio, holistinio, biopsichosocialinio požiūrio teikiant kompleksinę pagalbą asmenims, turintiems priklausomybių, aktualumą. 2. Aptarti psichosocialinės pagalbos asmenims, turintiems priklausomybių, galimybes psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. 3. Išanalizuoti socialinių darbuotojų praktinę patirtį teikiant pagalbą asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Tyrimo metodai: Teoriniai metodai: mokslinės, literatūros analizė, siekiant teoriškai pagrįsti socialinio darbuotojo pagalbos asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos procese galimybes. Empiriniai metodai: pusiau struktūruotas interviu, kuriuo siekiama atskleisti socialinių darbuotojų praktinę patirtį teikiant pagalbą asmenims, turintiems priklausomybių, psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėse. Kokybinė turinio (content) analizė taikoma analizuojant interviu metu gautus duomenis. Išvados: Tyrimas atskleidė, kad psichosocialinė reabilitacija asmenims, turintiems priklausomybę, svarbi, nes ji padeda gerinti asmens fizinę, emocinę būklę, santykius su šeima, socialinius ryšius, ugdytis socialinius-emocinius įgūdžius, atgauti viltį, integruotis į visuomenę. Tyrimas rodo, kad veiksmingai asmens psichosocialinei reabilitacijai bendruomenėse svarbi priklausomybę turinčio asmens motyvacija pokyčiams ir palankių sąlygų psichosocialinei reabilitacijai sudarymas centre. Vidinė motyvacija formuojasi suvokiant problemą, priimant sprendimą keistis ir imantis realių veiksmų. Šią motyvaciją skatina ir palaiko saugi centro aplinka, pozityvūs ryšiai su specialistais, artimaisiais ir bendruomenės nariais, aiški dienos struktūra, komandinis darbas ir individualizuota pagalba. Išryškėjo susitelkimas į fizinius, socialinius ir psichologinius pagalbos aspektams, vilties skatinimas ir palaikymas. Socialinis darbuotojas vertina asmens situaciją, sudaro pagalbos planą, stebi pokyčius ir koreguoja planą, taiko atvejo vadybą, organizuoja grupinį darbą, darbinę, veiklą, motyvuoja pokyčiams, vykdo individualius pokalbius, teikia konsultacijas ir palaikymą, atstovauja, sudaro taisykles ir užtikrina jų laikymąsi, skatina savarankiškumą ir atsakomybę, ugdo socialinius ir kasdienius įgūdžius, planuoja integraciją į visuomenę, bendradarbiauja su bendruomenės centro ir kitais specialistais. Tyrimas parodė, kad socialiniam darbuotojui teikiant pagalbą priklausomybę turintiems asmenims, svarbūs bendravimo, bendradarbiavimo, konfliktų ir streso valdymo, empatijos, ribų nustatymo, rūpinimosi savimi bei asmens priėmimo tokio, koks jis yra gebėjimai. Tyrimas parodė, kad socialinio darbuotojo teikiamos pagalbos reikšmė priklausomybių turintiems asmenims psichosocialinės reabilitacijos bendruomenėje atsiskleidė trimis lygmenimis. Visų pirma ji reikšminga priklausomybę turinčiam asmeniui suteikiant galimybes išsivaduoti nuo priklausomybės ir gyventi visavertį gyvenimą visuomenėje. Taip pat ji svarbi priklausomybę turinčio asmens artimiesiems padedant atkurti santykius su priklausomybę turinčiu šeimos nariu ir spręsti psichologines problemas. Reikšmė visuomenei atsiskleidė dėl mažėjančio nusikaltimų skaičiaus ir naštos socialinei sistemai mažinimo. Nustatyta, kad socialiniai darbuoto jai susiduria su profesiniais sunkumais (nuovargiu, perdegimu, biurokratinėmis problemomis, supervizijos trūkumu) ir su paslaugų gavėjais susijusiais sunkumais (motyvacijos trūkumu, atkryčiais, agresija, konfliktais, programos nutraukimu, nestabilia emocine būsena). Sunkumų sprendimui svarbus greitas reagavimas įkylančias problemas, kompetencijų tobulinimas, kantrybė ir kartojimas, ribų nustatymas ir kolegų pagalba.

Magistro darbo tema - „Vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruose“. Nors Lietuvoje vaikų dienos centrai veikia nuo 1996 m., tačiau tyrimų analizuojančių vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymo realijas vaikų dienos centruose vis dar stokojama. Mokslinė problema siejama su siekiu atskleisti vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymo praktines patirtis dienos centruose. Keliami šie probleminiai klausimai: 1. Kaip dienos centruose ugdomi vaikų gyvenimo įgūdžiai? 2. Kokie veiksniai įgalina veiksmingai ugdyti vaikų gyvenimo įgūdžius dienos centruose? 3. Su kokiais sunkumais susiduria socialiniai darbuotojai ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius dienos centruose ir kaip juos sprendžia? 4. Kokios socialinio darbuotojo kompetencijos svarbios ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius? Tyrimo objektas. Vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruose. Darbo tikslas – atskleisti teorines ir praktines vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymo galimybes vaikų dienos centruose. Uždaviniai: 1. Aptarti vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymo teorinius aspektus. 2. Atskleisti dienos centrų vaidmenį ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius. 3. Atskleisti socialinių darbuotojų patirtis ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius dienos centruose. Darbo metodai: Teoriniai: mokslinės literatūros ir teisės aktų, susijusių su tema, analizė, siekiant atskleisti vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose teorinius aspektus. Empiriniai kokybinis tyrimas taikant pusiau struktūruotą interviu metodą, kuriuo identifikuoti vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose praktines patirtis, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Gautų tyrimo rezultatų analizei taikyta kokybinė turinio analizė. Moksliniuose šaltiniuose gyvenimo įgūdžių apibrėžtys pateikiamos skirtingai, tačiau visi apibrėžimai siejasi su individo gebėjimu gyventi savarankišką gyvenimą. Gyvenimo įgūdžių klasifikacija apima: savęs pažinimo, kritinio ir kūrybinio mąstymo, bendravimo ir bendradarbiavimo, problemų sprendimo, empatijos, streso bei emocijų valdymo, sveikatai palankius įgūdžius, kurie svarbūs asmens savarankiškam gyvenimui. Mokslinių šaltinių analizė rodo, kad vaiko palaikymo trūkumas šeimoje, tėvų įsitraukimo į vaikų gyvenimą ir saugios aplinkos užtikrinimo stoka, bendraamžių neigiamas poveikis, neužtikrinamas vaikų emocinis saugumas mokyklose lemia vaikų socialinę atskirtį, nes riboja vaikų galimybes ugdytis gyvenimui svarbius įgūdžius ir didina elgesio bei emocijų sunkumų atsiradimo riziką. Dėl ko, itin svarbu, kad tiek vaiko šeimoje, mokykloje, tiek ir bendraamžių aplinkoje būtų mažinami neigiami aplinkos veiksniai ir orientuojamasi į saugios aplinkos užtikrinimą, teigiamos socialinės patirties skatinimą. Vaikų dienos centrai atlieka svarbų vaidmenį ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius, o jų paskirtis orientuota į paslaugų vaikams, iš šeimų, patiriančių socialinius sunkumus, teikimą. Esminis šių centrų tikslas nukreiptas į vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymą. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems dienos centruose, keliamas tikslas ugdyti vaikų gyvenimo įgūdžius, siekiant sėkmingos jų integracijos visuomenėje. Tyrimu atskleista: vaikų stokojami gyvenimo įgūdžiai ir jų raiška, veiksniai, turintys įtakos vaikų gyvenimo įgūdžių stokai, taip pat veiksniai, padedantys ugdyti vaikų gyvenimo įgūdžius dienos centruose, bei sunkumai, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius dienos centruose ir jų sprendimo būdai. Tyrimo rezultatai parodė vaikų stokojamus gyvenimo įgūdžius. Vaikai stokoja kontakto užmezgimo: nemoka tinkamai įsitraukti į pokalbį, negeba tinkamai paprašyti pagalbos. Taip pat išryškėjo ir kontakto palaikymo įgūdžių stoka: vartoja nederamus žodžius (keiksmažodžius, įžeidžiančius žodžius), neišklauso kito ir pertraukia kalbantįjį, negeba tinkamai priimti kito nuomonės, nemoka spręsti konfliktų. Vaikams sunku įvardinti savo emocijas ir jas tinkamai valdyti, nusiraminti. Išryškėjo veiklos organizavimo ir bendradarbiavimo grupėje įgūdžių stoka: stokojama elementarių veiklos planavimo įgūdžių, negebama pabaigti veiklų iki galo, dirbant grupėje vaikai negeba tarpusavyje susitarti, kas, kokią užduotį atliks. Vaikai stokoja maisto ruošimo, namų ruošos, etiketo prie stalo įgūdžių. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikai stokoja sveikos gyvensenos įgūdžių: asmens higienos, sveikos mitybos, fizinio aktyvumo. Išryškėjo veiksniai, turintys įtakos vaikų gyvenimo įgūdžių stokai, sietini su šeimos, mokyklos ir bendraamžių aplinka. Tėvų tėvystės įgūdžių stoka, tėvų skiriamo laiko vaikui ir vaikų poreikių atliepimo stoka turi neigiamos įtakos vaiko gyvenimo įgūdžių ugdymui. Pagalbos mokykloje vaikui ir pedagogų bendravimo su vaikais stoka taip pat turi neigiamos įtakos vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymui. Pagalbos stoka mokykloje reiškiasi: mokytojų nepakankamu individualiu dėmesiu vaikui, efektyvios pagalbos iškilusių sunkumų, patyčių atvejais stoka. Pedagogų bendravimo su vaikais stoka reiškiasi: mokytojų ir vaikų tarpusavio komunikacijos stoka, probleminių situacijų atveju - vaikų neišklausymu, neįsigilinimu į situaciją, palaikymo, susidūrus su sunkumais, trūkumu. Išryškėjo, kad bendraamžių patyčios, draugiškumo, savitarpio supratingumo trūkumas taip pat yra veiksniai, turintys įtakos vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymui. Tyrimo rezultatai parodė veiksnius, padedančius ugdyti vaikų gyvenimo įgūdžius dienos centruose. Išryškėjo, kad vaiko turimų ir stokojamų gyvenimo įgūdžių įvertinimas, vaiko interesų, polinkių pažinimas ir jo individualių poreikių atliepimas yra svarbūs veiksniai ugdant vaiko gyvenimo įgūdžius. . Tyrimo rezultatai parodė, kad tinkamų sąlygų ugdyti gyvenimo įgūdžius sudarymas dienos centre sietinas su: pozityvių santykių tarp socialinio darbuotojo ir vaiko bei pozityvių santykių tarp vaikų kūrimu, praktinėmis veiklomis, individualiais ir grupiniais pokalbiais, vaiko paskatinimais, komandinėmis užduotimis, tinkamo pavyzdžio rodymu, taip pat pasitelkiant žaidybines veiklas ir susitarimus bei taisykles. Tyrimas atskleidė, kad bendradarbiavimas tarp dienos centro specialistų, dalinantis patirtimi, teikiant vieni kitiems pagalbą yra svarbus veiksnys ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius. Svarbią reikšmę turi ir bendradarbiavimas su vaiko tėvais/globėjais, siekiant nuosekliai ugdyti vaiko gyvenimo įgūdžius ir užtikrinti jų ugdymo tęstinumą vaiko artimoje aplinkoje. Taip pat pasitelkiamas bendradarbiavimas su kitomis institucijomis organizuojant edukacines, rekreacines veiklas, prisidedančias prie vaikų gyvenimo įgūdžių ugdymo. Savanoriai, studentai taip pat prisideda ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius. Tyrimo duomenys atskleidė, kad dienos centruose susiduriama su įvairiais sunkumais ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius: finansavimo ir žmogiškųjų resursų, metodikų, kaip ugdyti vaikų gyvenimo įgūdžius stoka, darbuotojų kompetencijų stygiumi dirbant su vaikais turinčiais elgesio ir emocijų sunkumų, sutrikimų bei bendradarbiavimo tarp darbuotojų kliuviniais. Tyrimo duomenys atskleidė ir sunkumus individualiame vaiko lygmenyje: susiformavę netinkami įpročiai ir elgesys, motyvacijos stoka, per daug didelis susitelkimas į išmaniąsias technologijas. Taip pat išryškėjo sunkumai, iškylantys bendradarbiaujant su vaiko tėvais: socialiniams darbuotojams sunku užmegzti ir palaikyti ryšį su priklausomybę turinčiais vaiko tėvais; namuose nesudaromos tinkamos sąlygos ugdyti vaiko gyvenimo įgūdžius. Identifikuoti sunkumų sprendimo būdai ugdant vaikų gyvenimo įgūdžius: individualus darbas su vaikais, individualūs pokalbiai su vaiko tėvais, supervizijos, dalijimasis patirtimi su dienos centro ir kitų įstaigų specialistais, socialinių darbuotojų dalyvavimas įvairiuose mokymuose.

Darbo tema – asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija. Temos aktualumas. Ši tema yra aktuali, nes Lietuvoje vis dar išlieka pakartotinio nusikalstamumo problema, o buvusių nuteistųjų integracija į visuomenę dažnai yra sudėtinga. Nors pastaraisiais metais didinamas dėmesys nuteistųjų resocializacijai įkalinimo įstaigose , praktikoje vis dar kyla nemažai sunkumų asmens pasirengimui sėkmingai integruotis visuomenėje atlikus bausmę. Svarbu analizuoti, kaip realiai vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, integracija visuomenėje ir koks yra socialinio darbuotojo vaidmuo šiame procese Mokslinė problema Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojęs "Iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų paleidžiamų (paleistų) asmenų socialinės integracijos tvarkos aprašas", kuriuo siekiama pagerinti buvusių nuteistųjų socialinę integraciją, tačiau tyrimų atskleidžiančių realias socialinės integracijos įgyvendinimo praktikas stinga. Keliami šie probleminiai klausimai: Kuo reikšmingi asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę socialinės integracijos pokyčiai? Kaip vyksta asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinė integracija? Kokie veiksniai turi įtakos sėkmingai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinei integracijai? Kokie kyla sunkumai asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese? Koks socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Tyrimo objektas: asmenų, paleidžiamų (paleistų) iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų, socialinė integracija. Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos galimybes. Tyrimo uždaviniai: Pateikti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos ypatumus. Atskleisti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtis. Aptarti socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese. Identifikuoti asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos įgyvendinimo praktines realijas, remiantis socialinių darbuotojų patirtimis. Tyrimo metodai. Tyrime buvo taikyta mokslinės literatūros ir dokumentų analizė, pusiau struktūruotas interviu. Surinkti duomenys analizuoti taikant kokybinę turinio analizę. Tyrimo išvados. Pagrindinės asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos kliūtys yra visuomenėje vyraujanti stigmatizacija, ribotos įsidarbinimo galimybės, būsto problemos, nepakankamas socialinių ryšių palaikymas, priklausomybės, žema savivertė bei nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Šie veiksniai veikia kompleksiškai, stiprindami vienas kitą ir apsunkindami asmens galimybes sėkmingai įsitvirtinti visuomenėje. Stigmatizuojantis visuomenės požiūris mažina buvusių nuteistųjų galimybes įsidarbinti ir integruotis į socialinę aplinką, o ribotos užimtumo galimybės lemia finansinį nestabilumą ir apsunkina būsto išlaikymą. Silpni arba nutrūkę socialiniai ryšiai mažina emocinę ir praktinę paramą, kuri yra svarbi adaptacijos laikotarpiu. Vidiniai sunkumai riboja asmens gebėjimą aktyviai spręsti kylančias problemas ir priimti pagalbą. Nepakankamas pagalbos tęstinumas po paleidimo sustiprina šių kliūčių poveikį, nes asmuo lieka be nuoseklaus palaikymo pereinamuoju laikotarpiu. Dėl šių priežasčių didėja socialinės atskirties rizika, o nesėkminga adaptacija gali lemti grįžimą prie ankstesnio elgesio modelių ir pakartotinį nusikalstamumą. Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, atlikusių laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese yra reikšmingas ir daugialypis. Socialinis darbuotojas vertina asmens poreikius, rengia individualų socialinės integracijos planą, teikia informacinę, konsultacinę ir tarpininkavimo pagalbą, stiprina asmens motyvaciją bei koordinuoja pagalbos teikimą bendradarbiaudamas su kitomis institucijomis ir organizacijomis. Empiriniu tyrimu atskleistas pagalbos poreikis asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, socialinės integracijos procese bei socialinio darbuotojo vaidmens raiška šiame procese. Įkalinimas daro poveikį asmens socialiniams ryšiams - jie silpnėja arba nutrūksta, mažėja asmens socialinis palaikymas. Kontroliuojamoje įkalinimo įstaigos aplinkoje ribojamas asmens savarankiškumas, kuris išėjus į laisvę pasireiškia sunkumais priimant sprendimus, planuojant laiką ir organizuojant kasdienį gyvenimą. Ne visi asmenys įkalinimo įstaigoje yra motyvuoti ir aktyviai dalyvauja resocializacijos procese ar pasinaudoja siūlomomis galimybėmis ir po bausmės atlikimo jiems kyla įvairių praktinių sunkumų integruojantis į visuomenę. Asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę, yra reikalinga kompleksinė, nuosekli ir individualizuota pagalba. Nustatyta, kad svarbi palydimoji pagalba, užtikrinanti nuoseklų asmens lydėjimą pereinamuoju laikotarpiu ir padedanti mažinti pasimetimą bei stiprinti savarankiškumą. Socialinis darbuotojas vykdo įvairiapuses veiklas: užmezga kontaktą su asmeniu dar įkalinimo įstaigoje, vertina jo poreikius, planuoja socialinės integracijos priemones, teikia konsultacijas, teikia palydimąją pagalbą, padeda spręsti būsto, užimtumo, dokumentų, sveikatos ir kitas problemas, motyvuoja asmenį, bendradarbiauja su kitomis institucijomis, siekiant atliepti asmens poreikius. Socialiniai darbuotojai susiduria su įvairiais sunkumais, pagalbos socialiniam darbuotojui stoka, asmens motyvacijos, socialinių įgūdžių stoka, asmens priklausomybės, artimųjų palaikymo stygius bei visuomenės stigmatizuojantis požiūris į buvusius nuteistuosius. Socialiniams darbuotojams padeda spręsti sunkumus bendradarbių pagalba, intervizijos ir supervizijos bei mokymai. Socialinio darbuotojo veikla yra reikšminga asmeniui, nes padeda atkurti pasitikėjimą savimi, spręsti kasdienio gyvenimo problemas; šeimai – nes prisideda prie santykių atkūrimo ir stiprinimo; visuomenei - nes mažina socialinę atskirtį ir pakartotinio nusikalstamumo riziką.

Dienos centrai asmenų, turinčių intelekto negalią, įgalinimo kontekste atlieka labai svarbų vaidmenį. Įrodyta, kad lankydami dienos centrus jie gerina emocinę savijautą, plečia socialinį tinklą, kelia savivertę, didina savarankiškumą ir motyvaciją įsilieti į bendruomenę. Vis dėlto, dienos socialinės globos dienos centruose asmenims su intelekto negalia tematika mažai tyrinėta, dėl to svarbu atskleisti asmenų su intelekto negalia įgalinimo dienos centruose realią praktiką. Tyrimas atskleidė, kad dienos centruose vadovaujamasi žmogaus teisėmis grįstu negalios modeliu, užtikrinamas asmenų su intelekto negalia orumas, vyksta jų įtraukimas į sprendimų priėmimą, stiprinami jų socialiniai ir profesiniai įgūdžiai, skatinamas savarankiškumas, užtikrinamas artimas ryšys su socialiniais darbuotojais, o paslaugos pritaikomos individualiems poreikiams. Asmenų su intelekto negalia įgalinimo dienos centruose nauda pasireiškia jiems patiems (gerinama jų gyvenimo kokybė, užtikrinamas kokybiškas užimtumas, tarpusavio bendravimas, vykdoma savarankiškumo plėtra), jų artimiesiems (mažinama priežiūros našta), socialiniams darbuotojams (vyksta profesinis tobulėjimas ir asmeninis augimas, pasireiškia pasitenkinimas atliekamu darbu) ir visuomenei (pozityvia linkme kinta požiūris į negalią). Intelekto negalią turinčių asmenų įgalinimui įtakos turi jų motyvacija ir nusiteikimas, socialinių darbuotojų bendradarbiavimas su jų artimaisiais, pakankami dienos centro ištekliai ir palankus mikroklimatas. Socialiniai darbuotojai dienos centre atlieka skirtingus vaidmenis: informacijos teikėjų ir konsultantų, globėjų, mokytojų ir motyvatorių, įgalintojų, tarpininkų, vertintojų, administratorių ir mobilizuotojų. Tyrimas atskleidė praktinius socialinių darbuotojų sunkumus, susijusius su negalią turinčiais asmenimis (jų motyvacijos stoka, priešišku nusiteikimu), jų artimaisiais (ugdymo netęsimas namų aplinkoje, per dideli lūkesčiai socialiniams darbuotojams), profesinius sunkumus (tinkamų veiklos metodų atradimas, didelis darbo krūvis, socialinio darbo profesijos nepakankamas vertinimas visuomenėje, emociniai sunkumai), specialistų bendradarbiavimo stoka. Socialiniai darbuotojai, siekdami įveikti sunkumus, dirba su negalią turinčių asmenų artimaisiais, dalyvauja supervizijose ir intervizijose, asmeniškai kalba su kolegomis ir siekia išlaikyti asmeninio ir profesinio gyvenimo balansą. Tyrimas išryškino asmenų su intelekto negalią įgalinimo dienos centruose tobulinimo kryptis: darbo aplinkos gerinimą (aprūpinimą reikiamomis darbo priemonėmis, biurokratinės naštos ir darbo krūvio mažinimą, mikroklimato gerinimą), profesinių kompetencijų tobulinimą (darbuotojų metodinių užsiėmimų, mokymų įstaigoje užtikrinimą, stažuotes ir mokymus užsienyje).

Magistro baigiamojo darbo tema - Socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. Lietuvoje vykdomos bausmių vykdymo sistemos reformos kontekste nuteistųjų resocializacijai skiriama daug dėmesio, siekiant sumažinti nuteistųjų skaičių ir pakartotinį nusikalstamumą. Naujausi tyrimai rodo, kad siekiant sėkmingos nuteistų asmenų reintegracijos į visuomenę, būtina psichologinė ir socialinė parama bausmės atlikimo metu. Resocializacijos reformos kontekste nemažas dėmesys skiriamas socialinių darbuotojų vaidmeniui nuteistųjų resocializacijos procese. Mokslinių tyrimų analizė rodo, kad šiame procese stokojama tyrimų, analizuojančių socialinių darbuotojų praktinę patirtį. Todėl svarbu analizuoti realias socialinių darbuotojų patirtis, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją. Tyrime keliami probleminiai klausimai: kaip socialinis darbuotojas įgyvendina asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausmę, resocializaciją įkalinimo įstaigoje? Kokie veiksniai turi įtakos socialinio darbuotojo veiklai, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją? Su kokiais sunkumais susiduria socialiniai darbuotojai ir kaip juos sprendžia asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese? Tyrimo objektas - socialinio darbuotojo vaidmuo asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. Tyrimo tikslas – atskleisti teoriniu ir empiriniu aspektu socialinio darbuotojo vaidmenį asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos galimybes įkalinimo įstaigoje. 2. Aptarti socialinių darbuotojų veiklą asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese. 3. Pateikti socialinių darbuotojų praktinę patirtį, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją įkalinimo įstaigose. Tyrimo metodai: Teoriniai metodai: mokslinės literatūros ir dokumentų, susijusių su tema analizė, siekiant atskleisti teoriniu aspektu asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos ypatumus ir socialinio darbuotojo veiklą įkalinimo įstaigoje šių asmenų resocializacijos procese. Empiriniai metodai: pusiau struktūruotas interviu metodas, siekiant pateikti socialinių darbuotojų praktinę patirtį, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją įkalinimo įstaigose. Analizuojant interviu metu gautus duomenis, taikoma kokybinė turinio analizė. Tyrimo išvados: 1. Asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacija – tai sudėtingas, daugialypis procesas, kuriuo siekiama mažinti nuteistųjų pakartotinį nusikalstamumą bei užtikrinti visuomenės saugumą. Resocializacijos paskirtis bausmių vykdymo vietoje yra asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, įgalinimas gyventi nenusikalstant ir sėkmingai integruojantis į visuomenę po bausmės pabaigos. Nuteistųjų resocializacijos procesas įgyvendinamas per resocializacijos programas ir priemones, kurios taikomos individualizuotai, atliepiant nuteistojo poreikius. Programos skirtos koreguoti nuteistojo elgesį, mąstymą, ugdyti socialinius įgūdžius, atkurti socialinius ryšius, motyvuoti siekti pokyčio, gydytis priklausomybes. Mokslinių šaltinių bei teisinių dokumentų analizė atskleidė veiksnius, turinčius įtakos nuteistųjų resocializacijos įgyvendinimui įkalinimo įstaigose, kurie veikia makro, mezo ir mikro lygmenyse. Makro lygmenyje resocializacijos galimybėms įkalinimo įstaigoje turi politiniai, socialiniai, ekonominiai veiksniai. Mezo lygmenyje – tinkama įkalinimo įstaigos infrastruktūra, individualizuotas resocializacijos programų, priemonių parinkimas, atsižvelgiant į nuteistojo poreikius bei personalo profesionalumas. Mikro lygmenyje įtakos turi humaniškas ir individualizuotas požiūris į nuteistuosius, tinkamų, nežeminančių jų orumo, gyvenamųjų sąlygų užtikrinimas, teigiami kalėjimo personalo ir nuteistųjų santykiai. 2. Mokslinės literatūros bei teisės dokumentų analizė atskleidė socialinio darbuotojo veiklos svarbą įgyvendinant nuteistų asmenų resocializacijos procesą. Socialiniai darbuotojai, vykdydami savo profesinę veiklą, vadovaujasi sąžiningumo, bendradarbiavimo bei profesionalumo užtikrinimo principais. Atsižvelgdami į nuteistojo individualius poreikius bei nustatytus kriminogeninius veiksnius, kartu su nuteistuoju sudaro individualų nuteistojo resocializacijos planą, motyvuoja aktyviai dalyvauti individualiame plane numatytose resocializacijos priemonėse, taiko intervencines priemones, teikia socialinę pagalbą, vertina nuteistojo pokyčius. Socialinis darbuotojas, dirbdamas su nuteistaisiais, taiko individualaus ir grupinio darbo metodus, siekia padėti nuteistajam atstatyti ar sustiprinti socialinius ryšius su artimaisiais, bendradarbiauja su valstybinėmis įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis. 3. Empirinis tyrimas atskleidė, socialinio darbuotojo praktinės veiklos raišką įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją, veiksnius turinčius įtakos socialinio darbuotojo veiklai, įgyvendinant asmenų nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją, taip pat sunkumus, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese ir jų sprendimo priemones. Tyrimo rezultatai parodė, kad socialinio darbuotojo pasirinkimą dirbti su nuteistaisiais įkalinimo įtaigoje paskatino noras išbandyti save su kita paslaugų gavėjų grupe, gyvenimo aplinkybės lėmusios darbo paieškas bei pagalbos nuteistiesiems žmonėms teikimo prasmingumas. Tyrimas atskleidė socialinio darbuotojo darbo reikšmingumą įkalinimo įtaigoje, sietiną su nuteistųjų socialinių problemų sprendimu, resocializacijos priemonių nuteistajam planavimu, humanišku požiūriu į nuteistus asmenis, nuteistų asmenų kriminogeninių veiksnių mažinimu įgalinant juos keistis, saugumo jausmo suteikimu nuteistiems asmenims integruojantis į visuomenę. Tyrimas parodė, kad socialiniai darbuotojai, įgyvendindami asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją įkalinimo įstaigoje nustato nuteisto asmens poreikius, informuoja, konsultuoja, tarpininkauja, tvarko dokumentus, sudaro individualius nuteistųjų resocializacijos planus, juos įgyvendina bei stebi, taiko įvairias resocializacijos programas, bendradarbiauja su įstaigomis ruošiant nuteistąjį išėjimui į laisvę. Tyrimu identifikuoti socialinio darbuotojo taikomi metodai: individualaus darbo su nuteistuoju, darbo su grupe, darbo su bendruomene bei šeimos dienų organizavimas įkalinimo įstaigoje. Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad socialinis darbuotojas nuteistųjų asmenų resocializacijos procese bendradarbiauja su Resocializacijos skyriuje esančiomis komandomis, su įkalinimo įstaigoje esančiais skyriais, su savivaldybėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Tyrimas rodo, kad įgyvendinant nuteistųjų resocializaciją socialiniai darbuotojai pagalbą gauna iš kolegų, vadovybės. Taip pat jiems padeda Lietuvos kalėjimų tarnybos organizuojami mokymai. Tyrimo duomenys atskleidė, kad teigiamos įtakos socialinio darbuotojo veiklai, įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją turi įkalinimo įstaigos veiksniai, sietini su tinkamomis darbo sąlygomis, su reguliariais resocializacijos skyriaus komandų susirinkimais, su mentoryste naujai atėjusiam darbuotojui, su pakankamu darbuotojų skaičiumi ir ne per dideliu darbo krūviu. Taip pat svarbią reikšmę įgyvendinant asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializaciją turi socialinio darbuotojo kompetencija ir patirtis, pagarba ir nusiteikimas padėti nuteistam asmeniui, emocinis atsparumas, socialinio darbuotojo motyvacija. Tyrimas atskleidė ir nuteistų asmenų individualius veiksnius, turinčius teigiamos įtakos socialinio darbuotojo veiklai - tai nuteistųjų motyvacija ir jų ryšių palaikymas su šeima bei artimaisiais. Tyrimu identifikuoti sunkumai, su kuriais susiduria socialiniai darbuotojai asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, resocializacijos procese ir jų sprendimas. Tyrimo duomenys rodo, kad socialiniai darbuotojai nuteistųjų resocializacijos procese susiduria su instituciniais sunkumais, tokiais, kaip nuteistųjų bendrabutinio tipo gyvenamųjų patalpų sistema, uždaro ar pusiau atviro tipo bausmės atlikimo sąlygos, įkalinimo įstaigos taisyklės, žmogiškųjų išteklių stygius bei per didelis darbo krūvis. Taip pat sunkumų socialiniam darbuotojui kelia nuteisto asmens ypatumai, jo situacija, t. y., nuteistųjų subkultūros laikymasis, padaryto nusikaltimo neigimas, menkas nuteistųjų išsilavinimas, priklausomybių turėjimas, nuteistojo agresyvumas, impulsyvumas, manipuliacijos, motyvacijos stoka, nutrūkę ar menki ryšiai su artimaisiais. Tyrimas atskleidė, kad socialiniams darbuotojams sunkumus padeda spręsti vidinė įkalinimo įstaigos komunikacija, įkalinimo įstaigoje vykstančios intervizijos bei Lietuvos kalėjimų tarnybos socialiniams darbuotojams organizuojamos supervizijos.

Magistro darbe „Asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruose“ nagrinėjamas savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas dienos centruose, analizuojant šio proceso teorines prielaidas ir socialinių darbuotojų praktinę patirtį. Tyrimo aktualumą lemia tai, kad asmenys su intelekto negalia stokoja savarankiško gyvenimo įgūdžių. Šių įgūdžių ugdymas tampa svarbia sąlyga didinant asmenų savarankiškumą, mažinant priklausomybę nuo kitų ir gerinant jų gyvenimo kokybę, įtrauktį į visuomenę. Dienos centrai tampa reikšminga socialine aplinka, kurioje sudaromos galimybės ugdyti praktinius, socialinius ir emocinius gebėjimus, stiprinti savarankiškumą bei skatinti asmenų įsitraukimą į visuomenę. Darbo tikslas – atskleisti asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose teorinius ir praktinius aspektus. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo svarbą. 2. Aptarti dienos centrų galimybes ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius. 3. Atskleisti socialinių darbuotojų vaidmenį ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius dienos centruose. 4. Identifikuoti asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose realijas, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Taikyti metodai: Teoriniai: mokslinės literatūros analizė, siekiant atskleisti savarankiško gyvenimo įgūdžių sampratą, jų ugdymo svarbą bei dienos centrų galimybes ugdant šiuos įgūdžius. Empiriniai: empiriniam tyrimui pasirinktas kokybinis tyrimo tipas, taikant pusiau struktūruotą interviu metodą, siekiant atskleisti socialinių darbuotojų patirtį ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius dienos centruose. Tyrimo duomenų analizei taikyta kokybinė turinio analizė. 1. Teorinė analizė atskleidė, kad asmenų, turinčių intelekto negalią, savarankiškumo galimybės priklauso nuo individualių ir aplinkos veiksnių. Individualūs veiksniai apima asmens su inetelekto negalią savivertę, savivoką, vidinę motyvaciją, emocinę būseną, kognityvinius gebėjimus bei turimus gyvenimo įgūdžius. Aplinkos veiksniai apima mikro lygmenį (šeimos parama, artimųjų požiūris į asmenį su negalia, specialistų pagalba). Mezo lygmenį (švietimo ir socialinių paslaugų sistema, dienos centrų veikla ir bendruomenės įsitraukimas) bei makro lygmenį (valstybinė socialinė politika, visuomenės požiūris į asmenis su intelekto negalia). Šių veiksnių visuma lemia asmens galimybes ugdytis savarankiškumo įgūdžius ir visavertiškai dalyvauti visuomenėje. Savarankiško gyvenimo įgūdžiai yra svarbus veiksnys, turintis įtakos asmenų su intelekto negalia gyvenimo kokybei, jų įtraukčiai į bendruomenę, visuomenę. Šie įgūdžiai yra įvairūs ir apima įvairias kasdieninio gyvenimo sritis: maisto gaminimą, asmens higieną, buities tvarkymą, orientaciją aplinkoje, technologijų naudojimą, saviraišką ir laisvalaikį, finansų valdymą, sprendimų priėmimą, socialinių santykių kūrimą bei palaikymą, emocijų pažinimą ir valdymą, savivoką. Asmenys su intelekto negalia dažnai susiduria su ribotais kasdienio gyvenimo įgūdžiais ir tam įtakos turi ne tik sutrikimo pobūdis, bet ypač didelę reikšmę turi aplinkos veiksniai, kurie gali riboti asmens savarankiškumo ugdymąsi. Todėl svarbu kurti asmenį įgalinančią ugdomąją aplinką, kurioje būtų palankios sąlygos ugdytis ir palaikyti savarankiško gyvenimo įgūdžius. 2. Dienos centrai atlieka svarbų vaidmenį gerinant asmenų su intelekto negalia kasdienį gyvenimą, suteikiant įvairias socialines paslaugas, kurios orientuotos į savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą ir socialinės įtraukties didinimą. Dienos centruose sudaromos sąlygos asmenims su intelekto negalia ugdyti kasdienius, socialinius ir praktinius įgūdžius per realias veiklas, tokias kaip savęs priežiūra, maisto gaminimas, finansų valdymas ar orientacija aplinkoje. Šių įgūdžių ugdymas grindžiamas struktūruota ir palaikančia aplinka, kurioje svarbus aiškus veiklų organizavimas, nuoseklumas ir kartojimas. Taip pat akcentuojamas individualizuotas ugdymo procesas, pritaikytas asmens gebėjimams ir poreikiams. Specialistų, šeimos ir bendruomenės bendradarbiavimas svarbi sąlyga, užtikrinanti ugdymo tęstinumą ir įgytų įgūdžių taikymą kasdieniame gyvenime. 3. Socialinis darbuotojas atlieka svarbų vaidmenį ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius .kurdamas palankią socioedukacinę aplinką šiems įgūdžius ugdyti. Mokslinių šaltinių analizė atskleidė, kad socialiniam darbuotojui ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius svarbu taikyti individualizuotą priėjimą, užmegzti ir palaikyti konstruktyvius santykius su asmeniu, ugdyti įgūdžius įvairiose kasdienėse veiklose, pasitelkiant praktinį mokymą realiose gyvenimo situacijose. Svarbią reikšmę turi bendradarbiavimas su asmens šeima, dienos centro ir kitų įstaigų specialistais, bendruomene. Socialinės aplinkos įtraukimas, apimantis šeimos, bendruomenės ir institucijų dalyvavimą sudaro galimybes pritaikyti įgūdžius už dienos centro ribų bei užtikrina jų tęstinumą kasdieniame gyvenime. 4. Tyrimas atskleidė asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo dienos centruose realijas. Nustatyta, kad asmenys su intelekto negalia stokoja, savęs priežiūros (asmens higienos, apsirengimo) buitinių (maisto gaminimo, namų ruošos), finansinio raštingumo (pinigų pažinimo, atsiskaitymo, pirkinių planavimo) bei socialinių ir emocinių įgūdžių (bendravimo, konfliktų sprendimo, emocijų atpažinimo ir valdymo, dienotvarkės planavimo). Tyrimo duomenys parodė, kad šių įgūdžių stokai įtakos turi artimųjų menki lūkesčiai dėl intelekto negalią turinčio asmens ir jo perdėta globa, negalios pobūdis ir kognityviniai sunkumai, trauminės patirtys. Nustatyta, kad dienos centruose ugdomi savęs priežiūros (asmens higienos, apsirengimo, savitvarkos, maisto ruošos pagrindų, buities darbų), finansinio raštingumo (pinigų pažinimo, apsipirkimo, dokumentų tvarkymo) bei socialiniai–emociniai (bendravimo, konfliktų sprendimo, emocijų atpažinimo ir valdymo, darbo grupėje) įgūdžiai. Ugdant savarankiško gyvenimo įgūdžius socialiniai darbuotojai taiko įvairius būdus: individualų darbą, mokymą per mažus žingsnius, asmens motyvavimą, mokymąsi realiose situacijose. Be to, tyrimas atskleidė, kad svarbią reikšmę, ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius, turi dienos centro komandos bendradarbiavimas, įgalinantis komandos narius, užtikrinti nuoseklų savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą, spręsti kylančius sunkumus Taip pat svarbią reikšmę turi ir dienos centro specialistų bendradarbiavimas su asmens šeima/globėjais bei bendruomene, kuris leidžia užtikrinti ugdymo tęstinumą skirtingose aplinkose, sudaro galimybes įtvirtinti įgytus įgūdžius kasdieniame gyvenime, atliepti asmens su intelekto negalia individualius poreikius ir skatina jo socialinę įtrauktį. Tyrimu nustatyta, kad savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas daro teigiamą poveikį asmeniui (didėja jo savarankiškumas, pasitikėjimas savimi, socialinė įtrauktis), artimiesiems (mažėja priežiūros našta, didėja asmens savarankiškumas kasdienėje veikloje) ir visuomenei (didėja asmens su negalia įtrauktis į visuomenę, keičiasi visuomenės požiūris į negalią pozityvesne linkme). Tyrimo duomenys rodo, kad savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo sėkmę laiduoja kuriama palanki edukacinė aplinka dienos centruose, sietina su saugios tiek fizinės, tiek emocinės aplinkos užtikrinimu, aiškia veiklų struktūra ir dienotvarke, teigiamais tarpusavio santykiai tarp darbuotojų ir asmenų su intelekto negalia, vizualizacijos taikymu, įgūdžių ugdymo nuoseklumu ir, kartojimu, individualaus tempo laikymuisi, atliepiant asmens poreikius bei mokymu(si) per realias situacijas. Tyrimas atskleidė, kad socialinio darbuotojo vaidmuo ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius pasireiškia per šiuos vaidmenis: įgalintojo, mokytojo, tarpininko, bendruomenės edukatoriaus ir emocinio palaikytojo. Įgalintojo vaidmuo siejamas su asmens savarankiškumo skatinimu ir sprendimų priėmimo gebėjimų stiprinimu, mokytojo – su nuosekliu įgūdžių formavimu, tarpininko – su bendradarbiavimo tarp asmens, šeimos ir specialistų užtikrinimu, bendruomenės edukatoriaus – su bendruomenės švietimo ir jos teigiamo požiūrio į asmenis su negalia formavimą ir asmens su negalia įtraukties skatinimu, o emocinio palaikytojo – su asmens motyvavimu, jo pasitikėjimo savimi stiprinimu ir emocinės gerovės palaikymu. Tyrimas parodė, kad socialiniam darbuotojui, dirbančiam su asmenimis, turinčiais intelekto negalią, yra svarbios žinios apie intelekto negalią, taip pat socialinio darbo metodikos žinios, analitiniai, bendravimo ir bendradarbiavimo, organizaciniai, asmens motyvavimo įgūdžiai, kantrybė, pagarba žmogui ir tikėjimas jo galimybėmis. Tyrimas atskleidė, kad ugdant asmenų su intelekto negalia savarankiško gyvenimo įgūdžius susiduriama su įvairiais iššūkiais: asmens motyvacijos stoka ir greitu pasidavimu, patyrus nesėkmę, nerimu naujose situacijose ir pasimetimu, lėtu įgūdžių įsisavinimu, įvairiomis baimėmis, taip pat asmens šeimos bendradarbiavimo su dienos centro specialistais stoka ir asmens perdėta globa namuose. Tyrimas parodė, kad šių iššūkių įveikai taikomi sprendimo būdai apima bendradarbiavimą su asmens šeima, komandinį atvejų aptarimą, kolegų pagalba ir palaikymą sprendžiant sunkumus, bei supervizijų taikymą, kuris padeda spręsti sudėtingas situacijas, stiprina specialistų kompetencijas ir užtikrina efektyvesnį darbą.

Magistro darbe „Vaikų dienos centrų vaidmuo ugdant vaikų socialinius įgūdžius“ nagrinėjamas vaikų socialinių įgūdžių ugdymas dienos centruose, analizuojant šio proceso teorines prielaidas ir socialinių darbuotojų praktines patirtis. Tyrimo aktualumą lemia tai, kad dalis dienos centrus lankančių vaikų auga socialinės rizikos veiksnių paveiktoje aplinkoje, kurioje stokojama nuoseklaus ugdymo, emocinio saugumo ir konstruktyvaus tarpusavio bendravimo pavyzdžių. Ši aplinka ne visada sudaro sąlygas formuotis esminiams socialiniams įgūdžiams, todėl dienos centrai tampa reikšminga socializacijos erdve, kurioje vaikams sudaromos galimybės ugdytis tarpasmeninius, emocinius ir savireguliacijos įgūdžius. Darbo tikslas – teoriniu ir empiriniu aspektu atskleisti vaikų socialinių įgūdžių ugdymo ypatumus dienos centruose.

Disertaciniame darbe nagrinėjama vertinimo metodikų, tinkamų vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą kalbai ir socialiniams įgūdžiams vertinti problematika. Šis disertacinis tyrimas – vienas pirmųjų tokios apimties tyrimų Lietuvoje, padėjęs nustatyti svarbius vertinimo metodikos, tinkamos vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą kalbai ir socialiniams įgūdžiams vertinti tarpkultūrinio ir tarplingvistinio adaptavimo aspektus. Tirtas M.L. Sundberg (2019) VB-MAPP metodikos Protokolo skalių ir subskalių versijos lietuvių kalba patikimumas ir validumas. Remtasi įtraukties, biheviorizmo (verbalinio elgesio) ir pragmatizmo teorinėmis prieigomis. Tyrimo metu išryškintos testų ir vertinimo metodikų adaptavimo proceso sudedamosios dalys, galimos rizikos ir ribotumai, akcentuota parengiamosios adaptavimo proceso fazės svarba. Kiekybinio tyrimo metu patvirtintas VB-MAPP Protokolo skalių ir subskalių versijos lietuvių kalba patikimumas ir tinkamumas naudoti vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą kalbai ir socialiniams įgūdžiams vertininti.

Tyrimo tema: vaiko teisių apsaugos specialistų veiklos ypatumai paimant vaiką iš nesaugios šeimos aplinkos. Tyrimo tikslas: atskleisti teoriškai ir empiriškai vaiko teisių apsaugos specialistų veiklos ypatumus paimant vaiką iš nesaugios šeimos aplinkos. Tyrimo uždaviniai: 1. Pateikti šeimos, kaip pagrindinio vaiko apsaugą užtikrinančio instituto funkcijas bei institucijų vaidmenį vaiko teisių užtikrinime. 2. Atskleisti vaiko teisių apsaugos procedūras, esant vaiko teisių pažeidimams šeimos aplinkoje. 3. Aptarti vaiko teisių apsaugos specialistų veiklos ypatumus ir kompetencijas paimant vaiką iš nesaugios šeimos aplinkos teoriniu ir teisiniu aspektais. 4. Pateikti vaiko teisių apsaugos specialistų veiklos praktinę realiją paimant vaiką iš nesaugios šeimos aplinkos. Tyrimo metodai: Teoriniai metodai: mokslinės literatūros ir teisės aktų, susijusių su tema, analizė, siekiant atkleisti šeimos kaip pagrindinio vaiko apsaugą užtikrinančio instituto vaidmenį, vaiko teisių apsaugos sistemos ypatumus, esant vaiko teisių pažeidimams šeimos aplinkoje, vaiko teisių apsaugos specialistų veiklos kryptis ir jiems reikiamas kompetencijas, patiriamus iššūkius paimant vaiką iš nesaugios šeimos aplinkos. Empiriniai metodai: darbe taikomas kokybinio tyrimo metodas pusiau struktūruotas interviu, siekiant atskleisti vaiko teisių apsaugos specialistų veiklos praktinę realiją paimant vaiką iš nesaugios šeimos aplinkos, remiantis jų patirtimi. Tyrimo duomenų analizei taikyta kokybinė turinio analizė. Tyrimo rezultatai: Empiriniu tyrimu atskleista vaiko paėmimo iš jam nesaugios šeimos aplinkos praktinio įgyvendinimo raiška, veiksniai, padedantys vaiko teisių apsaugos specialistui profesionaliai spręsti vaiko paėmimo iš nesaugios šeimos aplinkos problemą, iššūkiai, kylantys vaiko teisių apsaugos specialistui, paimant vaiką iš nesaugios šeimos aplinkos ir jų sprendimas, vaiko paėmimo iš nesaugios šeimos aplinkos proceso tobulinimo galimybės. Tyrimo duomenys atskleidė, kad priežastys, dėl kurių reikia vaiką paimti iš nesaugios šeimos aplinkos yra tėvų alkoholio vartojimas, smurtas prieš vaiką, jo nepriežiūra, tėvų priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų, blogos vaiko gyvenimo sąlygos taip pat vaikas paimamas iš šeimos, kai atsisako gyventi su tėvais dėl patirtų išgyvenimų. Vaiko paėmimo iš šeimos proceso metu specialistai vertina riziką. Jie renka informaciją apie šeimą, atlieka esamų ar buvusių šeimos problemų analizę, įvertina vaiko situaciją Taip pat specialistai, atvykę į šeimos buvimo vietą, išklauso vaiko tėvus apie situaciją šeimoje, pabendrauja su vaiku. Esant poreikiui, kai tėvai elgiasi agresyviai arba yra požymių, kad tėvai galimai apsvaigę nuo alkoholio, pasitelkiama policijos pareigūnų pagalba. Tyrimo duomenys parodė, kad esant poreikiui užtikrinti vaikui saugią aplinką, specialistai kartus su vaiko tėvais ieško kur laikinai apgyvendinti vaiką. Specialistai išskyrė, kad vaiką apgyvendina pas giminaičius arba budinčius globotojus. Tyrimas atskleidė, kad specialistai paimdami vaiką iš nesaugios šeimos aplinkos išgyvena jausmų ambivalentiškumą, liūdesį. Tyrimo metu buvo atskleista, kad specialistai jaučiasi sukrėsti, pikti, dėl vaiko tėvų elgesio, kuris žaloja ir daro neigiama įtaką vaikui. Specialistai patiria ir teigiamus jausmus galėjo padėti vaikui. Vaiko paėmimas iš nesaugios šeimos aplinkos sukelia įvairias tėvų emocijas ir reakcijas. Tyrimo duomenys parodė, kad tėvai elgiasi priešiškai, grasina specialistams, įžeidinėja juos. Pasitaiko atvejų kai vaiko tėvai geranoriškai bendradarbiauja su specialistais, mandagiai bendrauja. Tyrimo duomenys atskleidė, kad specialistui profesionaliai spręsti vaiko paėmimo problemą padeda jo asmeniniai resursai: empatija, komunikacijos įgūdžiai, profesinis pasiruošimas, kritinis mąstymas, emocinis atsparumas, atsakingumas, bendradarbiavimo įgūdžiai. Tyrimo duomenys parodė, kad vaiko paėmimo procese svarbus ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir organizacijos veiksniai, kurie daro įtaką sklandžiam vaiko paėmimui: mokymai skirti specialistams, bendradarbiavimas su policijos pareigūnais, socialiniais darbuotojais, dalinimasis patirtimi su kolegomis, kokybiškas funkcijų atlikimas, dalinimasis informacija, veiksmų koordinavimas. Specialistai paimdami vaiką iš nesaugios šeimos aplinkos susiduria su iššūkiais, susijusiais su vaikų apgyvendinimu, tėvų ir vaikų priešiškumu, krizinės situacijos valdymu, bei vaikų emocijų valdymu. Tyrimo duomenys parodė, kad problemas, iškilusiais vaiko paėmimo procese, vaiko teisių apsaugos specialistai sprendžia pasitardami su kolegomis, komunikuodami su tėvais ramiu tonu, taip pat, jei situacija tampa nevaldoma, pasitelkiama ir policijos pareigūnų pagalba. Tyrimo duomenys atskleidė, kad specialistai įžvelgia spragas, kurios daro įtaką sklandžiam vaiko paėmimui iš šeimos: mokymų trūkumas, specialistų nebendradarbiavimas, teisės aktų dažna kaita. Tyrimo duomenys rodo, kad norint tobulinti vaiko teisių apsaugos sistemą svarbu didinti specialistų kompetencijas, rengti daugiau tikslinių mokymų, atliepiant specialistų poreikius jų profesinėje veikloje.

Magistriniame darbe analizuojamas komandinis darbas teikiant socialines globos paslaugas vyresnio amžiaus asmenims socialinės globos namuose. Tikslas – atskleisti komandinio darbo teikiant socialinės globos paslaugas vyresnio amžiaus asmenims socialinės globos namuose teorinius ir praktinius aspektus. Objektas – komandinis darbas teikiant socialinės globos paslaugas vyresnio amžiaus asmenims socialinės globos namuose. Uždaviniai: 1. Pateikti socialinių globos paslaugų organizavimo vyresnio amžiaus asmenims socialinės globos namuose teorinius ir teisinius aspektus 2. Atkleisti socialinio darbuotojo vaidmenį teikiant socialines globos paslaugas vyresnio amžius asmenims socialinės globos namuose. 3. Atskleisti komandinio darbo reikšmę dirbant su vyresnio amžiaus asmenimis socialinės globos namuose teoriniu aspektu. 4. Identifikuoti komandinio darbo realizavimo praktines patirtis teikiant socialinės globos paslaugas vyresnio amžiaus asmenims socialinės globos namuose. Tyrimo metodai: 1. Teoriniai: mokslinės literatūros ir dokumentų, susijusių su tema, analizė siekiant atskleisti socialinių globos paslaugų organizavimo vyresnio amžiaus asmenims globos namuose politika, ir šių paslaugų realizavimo situaciją, socialinio darbuotojo vaidmenį teikiant socialinės globos paslaugas vyresnio amžiaus asmenims, komandinio darbo esmę, privalumus ir iššūkius teikiant socialinės globos paslaugas bei veiksnius, turinčius įtakos komandiniam darbui socialinės globos paslaugų teikimo kontekste. 2. Empiriniai: pusiau struktūruotas interviu, siekiant identifikuoti komandinio darbo realizavimo praktines patirtis teikiant socialinės globos paslaugas vyresnio amžiaus asmenims socialinės globos namuose. 3. Duomenų analizei taikoma kokybinė turinio analizė. Tyrimo rezultatai. Komandinio darbo reikšmingumas tiesiogiai susijęs su paslaugų kokybę teikiant socialines paslaugas vyresnio amžiaus asmenims. Tai užtikrina veiksmingą paslaugų teikimą, padeda operatyviai koordinuoti paslaugas ir skatina inovacijas. Toks koordinavimas stiprina bendradarbiavimą tarp įvairių specialistų ir gerina paslaugų kokybę. Komandinio darbo organizavimas priklauso nuo komandos struktūros, lyderystės, bei narių kompetencijų. Tyrimas atskleidė, kad komandos formavimas, aiškūs susitarimai ir bendradarbiavimas siekiant bendrų tikslų yra esminiai komponentai. Svarbus yra ir lyderis, kuris koordinuoja visą darbo procesą ir motyvuoja komandą. Organizavimas apima ir bendravimo kompetencijas, empatiją, konfliktų sprendimą bei kritinį mąstymą. Komandinio darbo veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo aiškių tikslų nustatymo ir sklandaus jo siekimo. Veiksniai, tokie, kaip atsakomybių pasiskirstymas, grįžtamasis ryšys, motyvacija dirbti, greitas reagavimas į problemas ir lankstumas yra neatsiejami siekiant užtikrinti paslaugų kokybę. Komandinio darbo sunkumai dažniausiai kyla dėl nesusikalbėjimų tarp komandos ir vadovų. Tai įvyksta todėl, kad trūksta pasitikėjimo, bendravimo trūkumas, bei per didelis darbo krūvis. Taip pat laiko trūkumas komandos susirinkimams trukdo efektyviai dirbti. Pagrindinis komandinio darbo tobulinimo kryptys yra susirinkimų organizavimas, darbo organizavimo tobulinimas ir komandos motyvavimas. Visos tobulinimo kryptys susijusios su paslaugų kokybe, darbuotojų emocine gerove ir komandos veiklos efektyvumu. Veiksniai, kurie didina komandinio darbo efektyvumą yra vadovų emocinė parama, bei pozityvus požiūris į darbuotojų pasiekimų įvertinimus.