Žukauskienė, Rita

Allegations of child sexual abuse often present procedural challenges, primarily stemming from a lack of supporting evidence. In these instances, the child interview emerges as a pivotal element in the investigation, underscoring its significant importance. It is strongly recommended that interviewers adhere to best practices to facilitate the child in providing pertinent details related to the case. Employing open-ended questions is advised to reduce the risk of introducing suggestive influences and contaminating the child’s narrative. Despite these recommendations, research indicates a tendency among interviewers to deviate from best practices, resorting to leading and confirming questions. Literature analysis suggests a connection between confirmation bias and the tendency to ask closed questions, with emotions playing a role in this deviation. Particularly in cases of child sexual abuse, emotions come into play, and their psychophysiological correlates serve as indicators of the cognitive demands of the task and are related to confirmation bias. This thesis aimed to explore the relatively unexplored realm of interviewer emotions and their correlation with confirmation bias in investigative interviews related to child sexual abuse. To achieve this objective, a series of pre-planned experimental studies were conducted, with slight modifications based on prior experiment outcomes. A contemporary approach was adopted, involving the objective measurement of facial emotions through a facial recognition engine, the assessment of psychophysiological responses using wireless portable sensors, and the manipulation of stimuli through virtual child avatars and scenarios depicting alleged sexual abuse. The findings from these studies unveiled a preliminary understanding of the interplay between emotions, psychophysiological indicators, and confirmation bias in the assessment and execution of child sexual abuse interviews. This knowledge contributes to a better understanding of how training for such interviews can be improved.

The scope and the seriousness of ecological challenges urge us to identify general factors that could facilitate various pro-environmental behaviors among different people in different contexts. Therefore, the main question of this dissertation was to what extent environmental considerations, namely biospheric values, environmental self-identity and personal norms to engage in pro-environmental behavior are universal in explaining variety of pro-environmental behaviors in a context and sample that was not tested previously, namely in Lithuania and among adolescents. We first demonstrated that environmental self-identity is a theoretically and empirically distinct construct from other constructs representing human-environment relationship, and that it is a valuable target for interventions aimed at promoting many different pro-environmental behaviors. Next, we found that general environmental considerations, namely biospheric values, environmental self-identity and personal norms, can explain various pro- environmental behaviors in Lithuania, despite the fact that people are dealing with various social, demographic and economic issues besides environmental issues. Further, environmental considerations explain many pro-environmental behaviors among adolescents, even though they experience age related peculiarities such as increased susceptiveness to peer influence. In fact, we found that general environmental considerations explain adolescents’ pro-environmental behavior to a similar extent as behavior-specific factors, such as habits or intentions. Finally, we found that parents’ and adolescents’ environmental considerations were strongly related, suggesting that families could potentially be an important basis for shaping individuals’ environmental considerations. Environmental considerations did not explain some pro-environmental behaviors though, both for adults and adolescents, suggesting that there may be important barriers for people to act upon their pro-environmental considerations, which might be characteristic to a country, context or a specific age group. Building on the findings, we proposed two routes to connect people’s environmental considerations and behavior, namely strengthening the environmental considerations and implementing contextual changes to enable people to act upon their environmental considerations.

Intimate partner violence against women is a widespread social issue, not only in Lithuania but also around the world. Despite the negative consequences of experiencing such traumatic events, there is evidence to suggest that some may experience positive changes referred as posttraumatic growth. While posttraumatic growth has been studied in various traumatic contexts, there has been little research on positive changes in women survivors of intimate partner violence. Domestic violence is characterized by specific dynamics, which indicates that knowledge gained from other traumatic contexts may not always be applicable to survivors of intimate partner violence. There fore, this dissertation systematically examines the theoretical model of posttraumatic growth in the context of intimate partner violence. Five conducted studies helped to uncover the prevalence rates of intimate partner violence against women in Lithuania and analyze women’s posttraumatic growth and its’ relationships with distress, resilience, centrality of event, social support and non support, intrusive and deliberate rumination, and selfblame as a coping mechanism. Also, violence related characteristics and their associations with posttraumatic growth were analyzed. The results of the dissertation highlight the factors contributing to posttraumatic growth in women survivors of intimate partner violence. These findings also help to confirm some of the theoretical assumptions of posttraumatic growth and reveal methodological and conceptual issues that require further investigation.

Geriamojo vandens buteliuose vartojimas yra priskiriamas prie tų žmogaus veiklų, kurios prisideda prie klimato kaitos. Disertacijoje yra nagrinėjami psichologiniai bei sociodemografiniai paauglių bei jų tėvų/globėjų geriamojo vandens buteliuose vartojimo veiksniai Išsamaus elgesio determinacijos modelio (Klöckner & Blöbaum, 2010) kontekste. Pirmoji disertacijos dalis yra skirta įvertinti kaip normatyviniai, įpročio, ketinimo bei situaciniai veiksniai gali paaiškinti geriamojo vandens buteliuose vartojimą bendrose paauglių bei jų tėvų/globėjų imtyse. Antroje dalyje yra nagrinėjamos paauglių bei jų tėvų/globėjų žinojimo apie Lietuvoje vykdomą geriamojo vandens buteliuose vartojimo mažinimo politiką ir geriamojo vandens buteliuose vartojimo sąsajos. Trečioji dalis yra skirta išsiaiškinti normatyvinių, įpročio, ketinimo bei situacinių veiksnių vaidmenį geriamojo vandens buteliuose vartojimui paauglių bei jų tėvų/globėjų klasteriuose pagal sociodemografines charakteristikas. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad psichologiniai veiksniai yra svarbūs, prognozuojant paauglių bei jų tėvų/globėjų geriamojo vandens buteliuose vartojimą. Disertacijoje pateikiamos naujos žinios apie geriamojo vandens buteliuose vartojimą iš aplinkos psichologijos perspektyvos gali būti aktualios, kuriant ir įgyvendinant aplinkai draugiško elgesio skatinimo strategijas.

Darbo tema. Intymaus partnerio smurtą patyrusių moterų potrauminio augimo sąsajos su psichologiniu atsparumu, socialine parama ir neparama. Tikslas - ištirti intymaus partnerio smurtą patyrusių moterų psichologinio atsparumo, socialinės paramos vaidmenį potrauminiam augimui. Dalyviai. Tyrime dalyvavo 217 moterų, patyrusių intymaus partnerio smurtą. Tiriamųjų amžius svyruoja nuo 18 iki 73 metų (M=38.92, SD=10.29). Kintamųjų įvertinimo būdai. Smurto formų ir dažnumo klausimynas (sumodeliuotas remiantis kompleksinės prievartos skale (Ford-Gilboe et al., 2016) ir ekonominės prievartos skale (Adams, Sulivan, Bybee, & Greeson, 2008)) vertina psichologinio, fizinio, seksualinio ir ekonominio smurto dažnumą. Klausimyną sudaro 16 teiginių identifikuojančių atskiras smurto formas. Potrauminio augimo inventoriaus trumpoji verija (PTGI-SF; Cann et al., 2010) matuoja teigiamus pokyčius po patirto traumuojančio įvykio. Inventorių sudaro 10 teiginių, kurie vertina 5 atskiras potrauminio augimo dimensijas. 14 teiginių atsparumo skalė (Wagnild & Young, 1993) matuoja psichologinį atsparumą nusakančias charakteristikas. Boch socialinės paramos klausimyno (Bosch & Bergen, 2006; Bosch & Schumm, 2007) 21 teiginys vertina socialinę paramą (11 teiginių) ir neparamą (10 teiginių). Tyrimo rezultatai. Tiesinės regresijos analizė parodė, kad intymaus partnerio smurtą patyrusių moterų imtyje tokie kintamieji kaip psichologinis atsparumas, socialinė parama statistiškai reikšmingai prognozuoja potrauminį augimą, tuo tarpu socialinės neparamos vaidmuo neturi įtakos potrauminiam augimui tirtoje imtyje.

The dissertation investigates youth’s pro-environmental behaviors through a holistic personoriented perspective and adopts evolutionary psychology as a unifying metatheory for understanding and explaining behavior. The aim of the dissertation is to investigate how predictive models of pro-environmental behavior function in different groups of individuals clustered by their personality traits and how evolutionarily tailored persuasive normative stimuli affect individuals in these groups. The dissertation concludes that: the classical model of the Theory of Planned Behavior functions sufficiently well without additional expansions; individuals with different patterns of Big Five personality traits form beliefs about pro-environmental behaviors differently and therefore predictive models function differently for these clusters as well; evolutionarily tailored normative stimuli are effective in promoting pro-environmental intentions, but their effectiveness is different for individuals with different patterns of Big Five personality traits; conventional correlational approaches are not sufficient enough to fully understand the role of innate traits in pro-environmental behavior because traits do not function independently of one another.

Šio darbo tikslas - išanalizuoti kaip prie potrauminio augimo prisideda psichologinis atsparumas ir socialinė parama bei ne parama intymaus partnerio smurtą patyrusių moterų imtyje. Tyrime dalyvavo 104 intymaus partnerio smurtą patyrusios moterys, iš kurių 26 moterys vis dar esančios santykyje, kuriame smurtaujama ir 78 – išėjusios iš smurtinio santykio. Tyrimo duomenys buvo renkami internetu, socialiniame tinkle Facebook prieinamose moterų bendruomenėse. Tyrimo metu buvo renkami duomenys apie moterų patirto smurto rūšis ir dažnumą, gautą paramą ir ne paramą, traumos simptomus, psichologinį atsparumą ir potrauminį augimą. Buvo naudojamas Tureikytės ir kt. (2008) sudarytas Smurto rūšies ir dažnumo klausimynas, matuojantis psichologinio, fizinio, ekonominio ir seksualinio smurto dažnumą. Taip pat naudotas Bosch paramos klausimynas (angl. Bosch support measure) sudarytas Bosch ir Bergen (2006). Klausimyną sudaro 2 skalės – socialinės paramos (angl. Social Support) ir ne paramos (angl. Social Non-Support). Traumos simptomų įvertinimui naudotas Briere ir Runtz (1989) sudarytas Traumos simptomų sąrašas – 40 (angl. Trauma Symptom Checklist – 40). Psichologiniam atsparumui matuoti naudota Wagnild ir Young (1993) 14 teiginių atsparumo skalė (angl. The 14-Item Resilience Scale). Moterų potrauminiam augimui matuoti naudota Cann su kolegomis (2010) sudaryta Potrauminio augimo inventoriaus trumpoji versija (angl. A Short Form of The Posttraumatic Growth Inventory). Tyrimo rezultatai atskleidė, kad potrauminis augimas teigiamai susijęs su psichologiniu atsparumu, gaunama socialine parama, psichologinio ir ekonominio smurto dažnumu. Potrauminis augimas reikšmingai nebuvo susijęs su socialine ne parama bei fizinio ir seksualinio smurto dažnumu. Reikšmingai potrauminio augimo sklaidą, sukontroliavus išsilavinimą, gyvenamąją vietą, vaikų turėjimą ir dabartinį santykių statusą, prognozavo traumos simptomai, psichologinis atsparumas, socialinė parama ir visų smurto rūšių dažnumas. Statistiškai reikšmingai potrauminio augimo sklaidą prognozavo dabartinių santykių statusas, traumos simptomai ir psichologinio smurto dažnumas.

Pozityvios jaunimo raidos (PJR) teorija, siūlo, kad stiprių bendruomenių ir klestinčios visuomenės pagrindas yra pozityvia raida ir klestėjimu pasižymintys žmonės (Lerner ir kt., 2003). Disertacijos tikslas – įvertinti pozityvios jaunimo raidos intervencijos efektyvumą ir atskleisti paauglių klestėjimo skatinimo mechanizmus. Longitudinio kvazi-eksperimentinio dizaino tyrime dalyvavo 605 paaugliai. Rezultatai atskleidė, kad tyrimu vertinta trumpalaikė mokykloje įgyvendinta PJR intervencinė programa yra tinkama priemonė skatinti pozityvią jaunimo raidą ir klestėjimą, kadangi ji vidutiniškai stipriai, tiesiogiai, teigiamai veikia pozityvios jaunimo raidos komponentus (“5C”: kompetenciją, pasitikėjimą, susietumą, charakterio tvirtumą, atjautą) bei prisidėjimą prie bendruomenės gerovės. Taip pat nustatyta, kad PJR skatinimas atneša paaugliams daugialypę naudą, kadangi “5C” komponentų augimas yra susijęs su prisidėjimo prie bendruomenės gerovės didėjimu; nerimastingumo/depresiškumo ir agresyvaus elgesio mažėjimu; tikslingos savireguliacijos ir pozityvaus tapatumo didėjimu. Tyrimas paremia teorinį pozityvios jaunimo raidos modelį (Lerner ir kt., 2005, 2012, 2015) bei papildo jį šiais siūlymais: (1) tapatumo raida yra mechanizmas, per kurį pozityvi jaunimo raida teigiamai veikia pozityvias ir neigiamai – negatyvias raidos išdavas; (2) tikslinga savireguliacija yra itin svarbus raidos proceso veiksnys, kuris skatina pozityvų tapatumą ir yra veikiamas klestėjimo indikatorių pokyčio.

Pozityvios jaunimo raidos modelis tai 21 a. pradžioje atsiradusi ir vis aktualesnė raidos mokslo perspektyva, apimanti paauglių raidos koncepcinį modelį, optimalaus psichosocialinio funkcionavimo sampratą ir pabrėžiantis paauglį supančios aplinkos, tokios kaip šeima, svarbą. Atliktas tyrimas papildo pozityvios jaunimo raidos teorinę perspektyvą keliais aspektais. Pirma, nustatyta, kad optimalus psichosocialinis funkcionavimas ketverių metų bėgyje kinta salyginai nestipriai, o pačius paauglius galima susikirstyti į aukšto, vidutinio ir žemo psichosocialinio funkcionavimo lygio grupes. Antra, optimalus psichosocialinis funkcionavimas leidžia numatyti didesnį prisidėjimą prie savo, šeimos ir bendruomenės gerovės. Trečia, tikrinant abipusias sąsajas tarp suvokto tėvų elgesio (psichologinė kontrolė, elgesio kontrolė ir autonomiją palaikantis elgesys) ir optimalaus psichosocialinio funkcionavimo, rasta, kad tik paauglių psichosocialinis funkcionavimas leidžia numatyti suvokto tėvų elgesio pokytį, ir ne atvirkščiai. Ketvirta, pirmą kartą buvo išskirtos paauglių grupės pasižyminčios skirtingu kintančio tėvų elgesio suvokimu. Holistinė suvokto tėvų elgesio ir optimalaus psichosocialinio funkcionavimo sąsajų analizė atskleidė, kad aukštu psichosocialiniu funkcionavimu pasižymintys paaugliai suvokia savo tėvus, kaip labiau palaikančius autonomiją, adekvačiau kontroliuojančius jų elgesį ir mažiau taikančius psichologinę kontrolę, o žemu psichosocialiniu funkcionavimu pasižymintys paaugliai, atvirkščiai, suvokia savo tėvus, kaip mažiau palaikančius autonomiją, mažiau kontroliuojančius jų elgesį ir labiau taikančius psichologinę kontrolę.

Šiame darbe nagrinėjami moterų, patyrusių smurtą artimoje aplinkoje, išgyvenimai. Tyrime dalyvavo 6 intymaus partnerio smurtą patyrusios moterys. Naudoti tyrimo metodai: pusiau struktūruotas interviu ir naratyvinė duomenų analizė. Atlikus duomenų analizę buvo išskirta 13 bendrų moterims, patyrusioms smurtą naratyvų: emocinio ryšio stoka vaikystėje; skaudūs vaikystės ir paauglystės išgyvenimai; ankstyva suaugystė; graži santykių su partneriu pradžia; smurto kasdienybė (smurtas → atgailavimas → dangstymas → smurto pasikartojimai); moteris-nuolanki tarnaitė, smurto dangstymas; baimė dėl savęs ir artimųjų; psichologinės patirto smurto pasekmės; vaikai – smurto šeimoje liudininkai; išsilaisvinimas; ateities lūkesčiai ir planai: saugumas, ramybė, savirealizacija; palaikantys veiknsniai; dabar lengviau kalbėti.