Tamavičiūtė, Vitalija

Šiame straipsnyje analizuojamos 2023 m. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išnagrinėtos bylos, kurias vadovaudamiesi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje įtvirtintu Europos Sąjungos ir nacionaliniu teismų bendradarbiavimo institutu inicijavo Lietuvos teismai. Iš dešimties per šį laikotarpį ESTT išnagrinėtų bylų, penkiose prašymus pateikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, keturiose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir kartą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Vilniaus apygardos administracinis teismas. Minėti nacionaliniai teismai pateiktuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą siekė išaiškinimų dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ir šių sąlygų panaikinimo pasekmių, dėl pabėgėlio statuso suteikimo remiantis prašytojui priskiriamomis politinėmis pažiūromis, dėl galimybės naudoti kriminalinės žvalgybos metu gautus duomenis korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimui, dėl galimybės taikyti administracines baudas duomenų valdytojams pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą nesant jų kaltės, dėl nacionalinių institucijų ir teismų kompetencijos apimties taikant Europos paveldėjimo pažymėjimą ir Europos vykdomojo rašto pažymėjimą, dėl automatiško asmenų įtraukimo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą viešųjų pirkimų procedūrose ir kt. Tai, kad Lietuvos nacionalinių teismų keltos problemos ir prašyti išaiškinti klausimai buvo sudėtingi, liudija ir aplinkybė, kad net devyniose iš dešimties jų prašymu ESTT nagrinėtų bylų buvo pasitelkti išvadas teikę generaliniai advokatai, o vieną iš bylų nagrinėjo ESTT Didžioji kolegija. Straipsnio tikslas – taikant aprašomąjį ir bylų analizės metodus įvertinti, kokias Lietuvos teisės tobulinimo sritis 2023 m. identifikavo ESTT.

. Siekiant paskatinti valstybes nares laiku į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, Lisabonos sutartimi buvo sukurta nauja priemonė, suteikusi Europos Komisijai galimybę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) ir greta deklaratyvaus konstatavimo, jog valstybė narė pažeidė savo įsipareigojimus, iškart prašyti skirti pažeidimą padariusiai valstybei narei finansines sankcijas. Prireikė bemaž dešimtmečio, kad ESTT pritaikytų minėtą priemonę įtvirtinusią Sutarties nuostatą ir pateiktų pirmąsias jos taikymo gaires. Straipsnyje analizuojama, kaip Europos Komisija aiškino šios priemonės taikymo sritį ir kaip šia priemone naudojosi, kokios priežastys sąlygojo itin ilgą ESTT tylėjimą bei kokią įtaką ESTT pateikti išaiškinimai turės Komisijos suformuotai praktikai ir valstybių narių institucijoms, atsakingoms už ES teisės įgyvendinimą.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (toliau – ESTT) priėmus sprendimą23, įtvirtinusį fizinių asmenų „teisę būti pamirštiems“ internete bei sugrąžinusį jiems bent dalies asmens duomenų naudojimo kontrolę, nemažai klausimų, susijusių su šios teisės praktiniu įgyvendinimu bei taikymo apimtimi, liko neatsakyta. Šiame straipsnyje apžvelgiamos „teisės būti pamirštam“ įtvirtinimo priežastys, paieškos variklių sukurtos priemonės šiai teisei įgyvendinti, identifikuojamos ESTT sprendime paliktos spragos, apsunkinančios fizinių asmenų galimybes veiksmingai pasinaudoti minėta teise. Analizuojant naujausius ESTT sprendimus, atkreipiamas dėmesys, kad ESTT ir šįkart nesiryžo imtis lyderystės ir pateikti valstybių narių institucijoms reikiamas gaires, netgi priešingai – atvėrė galimybes skirtingam asmens duomenų apsaugos standartui plėtotis atskirose valstybėse narėse.

Mokslo studijoje apžvelgiami tiek bendri, tiek labai specifiniai aspektai, susiję su transnacionalinių teisinių sistemų santykio ir sąveikos problemomis: nuo ES ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo analizės bei Konstitucijos santykio su ES teise tyrimo iki šių dviejų teisinių sistemų sąveikos nagrinėjimo apsaugos nuo Europos Sąjungos institucijų veikimo ultra vires kontekste bei šių sistemų sąveikos įtakos aktualiai pavardžių rašybos problematikai; nuo monistinės, dualistinės ir koordinacinės teorijų taikymo galimybių analizuojant tarptautinės teisės ir ES teisės santykį iki tam tikrų EŽTK ir ES teisės sąveikos probleminių aspektų nagrinėjimo, bendrųjų žmogaus teisių analizės tautinių mažumų apsaugos užtikrinimo kontekste arba Azijos žmogaus teisių apsaugos sistemos formavimosi tyrimo. Pažymėtina, kad ši mokslo studija yra pirmasis leidinys Lietuvos Respublikoje įvairiais pjūviais nagrinėjantis transnacionalinių teisinių sistemų santykio ir sąveikos problemas.

Privačių asmenų galimybę pateikti ieškinį dėl Europos Sąjungos (toliau – ES) institucijų priimtų teisės aktų teisėtumo daugelį metų ribojo Europos Bendrijų steigimo sutarties (toliau – EB sutartis) 230 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ETT, Teismas) praktikoje itin siaurai aiškintas konkrečios sąsajos reikalavimas. Šis reikalavimas taip suvaržė privačių asmenų galimybes ginti savo teises tiesiogiai kreipiantis į ES teismus ir ginčijant jų teisinę padėtį lemiančius teisės aktus, kad buvo ne kartą kritikuotas kaip esą pažeidžiantis efektyvios teisminės gynybos principą, o tam tikrais atvejais net prilygstantis atsisakymui vykdyti teisingumą. Atsižvelgiant į tai šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip savo jurisprudencijoje EB sutarties 230 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus privačių asmenų locus standi reikalavimus aiškina ES teismai, tiriamas tokio aiškinimo suderinamumas su efektyvios teisminės gynybos principu, kurį pats Teismas vadina esminiu Bendrijos teisinės tvarkos principu . Straipsnyje taip pat analizuojamas Lisabonos sutartimi įvestų pokyčių pakankamumas privataus asmens teisminės gynybos spragoms užpildyti.

Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuluota valstybės atsakomybės dėl asmenims padarytos žalos doktrina užpildė EB Sutartyje buvusią lacuna legis asmens teisių gynimo priemonių srityje. Straipsnyje aptariamos valstybės atsakomybės doktrinos susiformavimo prielaidos ir teisinis pagrindas jai įtvirtinti. Esminiu žalą asmeniui padariusiu subjektu pasirinkus nacionalinius teismus, valstybės atsakomybės doktrina nagrinėjama visų pirma, įvertinant šios doktrinos taikymo išplėtimo nacionaliniams teismams oponentų argumentų pagrįstumą, taip pat analizuojant valstybės atsakomybės sąlygų turinį tuo mastu, kuris būtinas žalos padarymą asmeniui lėmusio subjekto specifikai pabrėžti. Ypatingas konstitucinis nacionalinių teismų statusas valdžių sąrangoje suponuoja būtinybę kalbėti ir įvertinti valstybės atsakomybės doktrinos taikymo šiai institucijai galimumą.