Papildomosios ir alternatyviosios (netradicinės) medicinos paslaugų teisinis reguliavimas

Papildomoji ir alternatyvioji medicina yra bendras daugelio skirtingo pobūdžio žmogaus sveikatai paveikti skirtų netradicinių metodų ir priemonių apibūdinimas. Juos vienijanti ypatybė ta, kad moksliškai nėra patvirtintas jų poveikis vienos ar kitos ligos atveju, saugumas sergančiojo sveikatai ir gyvybei. Nepaisant to visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, alternatyviosios ir papildomosios medicinos paslaugų pasiūla ir paklausa didėja. Straipsnyje gilinamasi į alternatyviosios ir papildomosios medicinos paslaugų teisinį reguliavimą: apžvelgtos tendencijos Europos šalyse, analizuojamas papildomajai ir alternatyviajai medicinai priskiriamų paslaugų teikimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Taip pat aptariamos tokių paslaugų populiarumo priežastys, išskiriamos ir svarstomos teisinio reguliavimo problemos, tokios kaip teikėjų kvalifikacija, jų atsakomybė, pacientų / vartotojų informavimas, paslaugų reklama. Šiuo metu ES skatinamas visuminis požiūris į visuomenės sveikatą, kurią užtikrinant rekomenduojama atsižvelgti į papildomąją ir alternatyviąją mediciną, kai tikslinga ir jei moksliškai arba kliniškai įrodytas jos veiksmingumas, todėl straipsnyje diskutuojamos ir šio fenomeno teisinio reguliavimo perspektyvos.

The article establishes that the main problems of the legal regulation of CAM services are related to qualifications of CAM practitioners, difficulties of applying and evaluating the responsibility for health damage, information provided to patients/consumers, misleading advertising of CAM services. On the one hand, recognition of the personal autonomy to adopt decisions related to health might lead to supporting the liberal position which offers minimising the legal regulation of CAM services and allowing the market to self-regulate their existence. On the other hand, it should not be forgotten that CAM services are directly related to the welfare of human physical and psychological health, and often consumers lack special knowledge and cannot adopt a competent decision. Thus, on the contrary, it can be claimed that a stricter and more thorough regulation of unconventional medicine practices should be provided, and services of unconventional medicine should be more clearly separated from the services of formal medicine. In order to solve the aforementioned problems, it is suggested to provide for a definition of the concept of CAM services, and to establish certain restrictions on advertisement of CAM services.