Philosophy, god, and aquinas

The article briefly surveys the Christian intellectual tradition as the tradition tries to come to grips with Pascal’s complaint that human reasoning cannot reach the Biblical God. In his complaint that he wanted the God of Abraham, Isaac, and Jacob, Blaise Pascal epitomized the perennial issue of Christian philosophy: Can human reason approach the God of belief? Because of the first of the Ten Commandments, any Christian must strive to integrate the first principle of his philosophy and the God of his belief. Building upon ideas from Etienne Gilson, I try to map out, for purposes of further study, the key responses to achieve this required integration. The thinkers mentioned are: Augustine, Bonaventure, Aquinas, the Moslem Mutakallim, Latin Averroists, Hume, and Kant. Particular attention is paid to Aquinas’ metaphysics of actus essendi by which he claimed to reach the God who revealed his name to Moses as “Ego sum qui sum: I am who am.” The article concludes that Aquinas’ a posteriori approach to God from the esse of sensible things appears to be sufficiently unique to avoid problems in other approaches. Only further study can determine if this is so.

Tuo Tomas Akvinietis pritaria Kanto pastebėjimui, kad tarp galimybės ir fakto nėra determinacijos skirtumo, tačiau Tomas Akvinietis tvirtina, kad faktas yra daugiau nei galimybė. Be to, Akviniečio esse samprata leidžia jam išvengti Humeʼo priežastingumo kritikos kalbant apie egzistencijos fakto prasmę. Galiausiai, dėl savo fundamentalios reikšmės , juslinių daiktų esse, priešingai negu jų judėjimas, leidžia Tomui Akviniečiui aptikti pirmąjį principą – tai yra kūrėją. Straipsnyje daroma išvada, kad Akviniečio Dievo a posteriori aiškinimas per protingų daiktų esse yra labai išskirtinis ir leidžia išvengti kitose interpretacijose kylančių problemų. Ar taip yra iš tiesų – parodytų kiti tyrimai.