Dispozityvumo įgyvendinimas Lietuvos darbo teisėje
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2011 |
Straipsnyje nagrinėjamas darbdavio ir darbuotojo susitarimas kaip dispozityvus darbo santykių reglamentavimo būdas, siekiant išsiaiškinti, kiek laisvai darbo sutarties šalys savo susitarimu gali prisiimti įsipareigojimus, kaip teisės aktai reguliuoja susitarimų dėl papildomų darbdavio ir darbuotojo įsipareigojimų sudarymą. Diskutuojama, jog nebūtina visus darbo procese atsirandančius santykius stengtis reguliuoti valstybės leidžiamais norminiais teisės aktais, siūloma papildomas darbo sutarties sąlygas palikti šalių dispozicijai ar socialinių partnerių dialogui. Taip pat aptariamos dabar praktikoje egzistuojančios ir Darbo kodekse nereglamentuojamos darbo sutarčių sąlygos, apžvelgiama su tuo susijusi Lietuvos teismų praktika.
Authors suggest removing part of guarantees provided in Labour Code leaving more space to agree on it in employment contract or collective agreement. The guide for the state imperative employment regulation could be the rights set in Constitution, European Union labour law and international labour law standards ratified by state. These changes in legal regulation could lead to more active initiatives by employees to agree on working conditions locally and/or collectively and involve parties into constructive social dialogue. The practice of the Supreme Court of the Republic of Lithuania is discussed. The suggestion to provide the rules for noncompete clause in Labour code is given because it limits the right to choose the job freely. The court precedents related to confidentiality clause, changing of essential conditions of the employment contract, compensation of expenses incurred in relation to the employee’s training, part time work, fixed-term contract and other conditions are reviewed in the article.