Nemokumo procedūrų ir komercinio arbitražo suderinamumo klausimai

Straipsnyje, remiantis Lietuvos ir užsienio valstybių teisiniu reguliavimu, teismine praktika bei moksline doktrina, nagrinėjama nemokumo procedūrų ir arbitražo proceso santykio problematika. Arbitražu paprastai sprendžiamas ginčas tarp dviejų šalių, remiantis plačia šalių autonomija, privatumu ir dispozityvumu. Tuo tarpu visos nemokumo procedūros yra kolektyvinio pobūdžio procedūros, kuriose reikia suderinti daugelio šalių interesus, jose šalių autonomija stipriai ribojama, daugelis klausimų reguliuojama imperatyviomis teisės normomis, o teismas aktyviai prižiūri procedūrų eigą. Kadangi arbitražo proceso ir nemokumo procedūrų tikslai bei principai iš esmės skiriasi, kyla klausimas dėl šių ginčų sprendimo būdų suderinamumo. Straipsnyje ieškoma atsakymo į klausimą, kurie subjekto, kurio atžvilgiu pradėtos nemokumo procedūros, ginčai galėtų būti sprendžiami arbitraže. Analizuojamas tiek iki 2012 m. birželio 30 d. galiojęs teisinis reguliavimas, tiek ir naujos redakcijos Komercinio arbitražo įstatymo naujovės.

The authors argue that distinction should be drawn between cases in which an insolvent enterprise is a claimant and where it is a defendant. It is also important to draw a line between arbitration agreements entered into before announcement of bankruptcy and arbitration agreements concluded by the bankruptcy trustee with the consent of the majority of creditors. In this article, the new Law on Commercial Arbitration which has entered into force on 30 June 2012 is analysed and according to which an insolvent enterprise remains bound by arbitration agreement in both cases where it is a claimant and where it is a defendant. Several contentious issues of the new law are identified and analysed in the article, such as the position of other creditors in the proceedings, relation between arbitration and restructuring procedure, enforceability of arbitration agreement in cases where an insolvent enterprise lacks funding to pay arbitration costs etc.