Kolizijos Pietryčių Europoje: tarptautiniai santykiai, užsienio jėgų interesai ir „Albanų klausimas“

XX a. pradžioje Europos didžiosios jėgos, pasidalijusios į du visiškai antagonistinius polinius-karinius aljansus, ruošėsi galutinai suvesti sąskaitas. Kalbama apie naują po- litinių-ekonominių sferų įtakos pasidalijimą ir kolonijų perskirstymą pasaulyje. Aljansų interesai susikirto Pietryčių Europos teritorijoje, daug labiau nei kitose pasaulio dalyse, pirmiausia dėl regiono gamtinių išteklių ir karinės-strateginės svarbos kaip esminio Rytų Viduržemio karinio užnugario ir tarpininkės tarp Centrinės Europos ir Artimųjų Rytų. Vokietijos keliai Bagdado link, Austrijos–Vengrijos ir Italijos – Salonikų link, Rusijos – Konstantinopolio link ėjo per Balkanus. Prancūzija ir Didžioji Britanija kaip tik siekė re- gione išsaugoti status quo (faktinę padėtį). Berlynui ir Vienai buvo daugiau nei akivaizdu, kad kelias į naftos telkinius Artimuosiuose Rytuose eina per Europos Balkanus.

“the father of Albanian nation”, who established Albanian inde- pendence on November 28th, 1443. After falling down under Ottoman sway in 1479, the Albanians had to wait till November 28, 1912 when the Albania’s independence was re-announced. Nevertheless, when Albanian sate borders were drawn in 1913 by the Great European Powers, nearly half of ethnic Al- banians were left out-side-most notably in the Serbia’s province of Kosovo and Metochia and western Macedonia. It was a result of clashes of opposite interests of both Great European Powers and Balkan national states in regard to strategically very significant land of Albania. Every powerful European state at the end of the 19th century and the begin- ning of the 20th century was interested in the Southeastern Europe. Territory of Albania became a part of this interest. Russia’s crucial driving force in her Balkan policy was the wish to acquire an exit to the “warm sea”. Germany of the Second Empire saw the territory of the Southeastern Europe as the trans- versal area for its Drang nach Osten towards the Middle East and Central Asia. Austria-Hungary was seeking to occupy the seaport of Salonica and to establish its footholds on the territory of Albania. While Italy did not show great interest concerning the question of Salonica, its foreign policy in regard to Albanian territory became the main obstacle for Viennese plans about the “land of Skanderbeg”. Similarly to the Great Britain’s policy of European po- wer-balance, France was pursuing the policy of status quo on the Balkans.