Juridinis asmuo – nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsispendimo laisvei ir neliečiamumui subjektas

2006 metų vasarą Lietuvoje nustatyta baudžiamoji atsakomybė juridiniam asmeniui už pačius pavojingiausius seksualinius nusikaltimus tuomet, kai jie padaromi prieš asmenis, nesulaukusius 18 metų. Atsižvelgdamos į tai, kad įstatymas galioja daugiau nei porą metų, tačiau dar nėra nei vienos bylos, kurioje už minėtus nusikaltimus būtų nubausti juridiniai asmenys, bei į tai, kad šis įstatymo pakeitimas Lietuvos visuomenės buvo priimtas gana kontroversiškai, straipsnio autorės analizuoja praktines minėtų įstatymų taikymo galimybes. Iškeltas tikslas įgyvendinamas visų pirma atsižvelgiant į konkrečias tokio įstatymų leidėjo veiksmų priežastis, analizuojant baudžiamosios atsakomybės kilimo juridiniam asmeniui koncepcijas ir atskirų valstybių praktiką. Istoriškai apžvelgiama, kaip Lietuvoje kilo juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė ir kokia jos raida. Atsižvelgiant į tai, kad ši tema kol kas nėra teismų praktikos nagrinėjama, straipsnio autorės pateikia hipotetines situacijas ir galimus jų kvalifikavimo variantus atsižvelgiant į galiojančius įstatymus.

The theories of identification and respondeat superior are consolidated in the Criminal Code of Lithuania, however, both models render the liability of a legal person impossible, if physical person, who had committed the crime, is not identified. Even in countries, where a corporate criminal liability is applied for more than a hundred years, legal persons are seen as hardly capable to commit sexual offences, because of the personal character of these crimes, although it is recognized that every case must be judged separately and according to the legislator’s objectives. Therefore, before legislator makes such an innovative step, first of all detailed analysis of factual situation in Lithuania should be made, demand and expediency to criminalize one or another act must be evaluated and only afterwards, a specific act of law could be enacted. Considering the fact that the Framework decision declares the objectives but leaves for the member states the right to choose the means and the forms of implementation, international norms should not be transferred directly, but international commitments should be adopted in consideration of peculiarities of the national law.