Šeimos struktūros ir tėvystės sampratos pokyčiai, turintys įtakos vaiko teisėms ir interesams

Santuokos ir šeimos kaip dviejų asmenų – vyro ir moters sąjungos modelis postmodernistinėje visuomenėje kaskart patiria vis spartesnes ir didesnes modifikacijas. XX amžiuje santuoka prarado iki tol neatskiriamą savo savybę – pastovumą bei ilgaamžiškumą. Skyrybų revoliucija lėmė tai, jog santuoka individo gyvenime tapo „serijiniu“ įvykiu, o su vienu iš tėvų augančių vaikų skaičius gerokai padidėjo. Tai sudarė sąlygas nepageidaujamiems reiškiniams atsirasti – išaugęs nepilnoje šeimoje vaikas ateityje pats labiau linkęs nutraukti santuoką, vietoj jos rinktis kitas bendro gyvenimo formas. Taigi santuoka tampa ne vieninteliu ar bent jau ne pagrindiniu šeimos organizavimo būdu ir priversta egzistuoti vis labiau gožiama tokių socialinių reiškinių kaip įvairios kohabitacijos formos. Tolesnė santuokos ir šeimos sampratos modifikacija iš esmės pasikeitė, paneigdama šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, modelio absoliutumą. Tai susiję su tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimu. Vertindami šių pokyčių įtaką vaikų teisėms ir interesams, straipsnio autoriai teigia, jog šio poveikio esmė ta, kad buvo paneigtos principinės vaiko teisės, tokios kaip teisė turėti tėvą ir motiną. Taigi atsakant į klausimą, kas skatina šeimos ir santuokos sampratos modifikavimą, reikia pripažinti, jog to priežastys – ne tik noras užtikrinti suaugusiųjų teises, bet neretai tai tiesiog įgeidžių, nuosekliai nepagrįstų jokiomis atsakomosiomis pareigomis vaikams, tenkinimas. Tuo tarpu vaikų teisės dažniausiai lieka neįvertintos ar net nepastebėtos.

The model of conjugality and family as the union between to persons – a man and a woman in the post-modern society every time experience more intense and crucial modifications. In the 20th century conjugality lost one of its traits that till then seemed to be inherent – permanence and longevity. So called divorce revolution determined that matrimony became a “serial” event in the life of individual as well as the fact that the number of children growing-up with only one of the parents raised considerably. This conditioned responsive appearances – a person who has been raised not in a full family himself is more susceptible to divorce as well as to choose numerous alternative forms of common life instead of conjugality. This way conjugality becomes not unique or at least principal way to organise one‘s family life and is necessitated to exist upstaged by various modes of cohabitation. The further modifications of conjugality and family concept has gone far denying the absolute of conjugality and family that is understood exclusively as the relation between persons of different sex – a man and a woman [...]