Trečiojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio filosofų fizinės kultūros sampratos

Straipsnyje analizuojamos fizinės kultūros sampratos, išdėstytos Vydūno kūrinyje „Sveikata, jaunumas, grožė“, S. Šalkauskio knygoje „Fizinis lavinimas ir jo tikslai“, A. Maceinos darbuose „Pedagoginio vitalizmo problema“ bei „prof. St. Šalkauskio pedagogika“ ir Sezemano studijoje „Laikas, kultūra ir kūnas“. Siekiama nustatyti Lietuvos filosofų požiūrių panašumus ir skirtumus bei įvertinti jų minčių originalumą. Teigiama, kad visi filosofai fizinę kultūrą vertina kaip sąlygą organizuoti savo kūną ir ją mąsto kaip neatsiejamą nuo dvasinės kultūros. Vydūnas akcentuoja „kultūros“ žmogaus fizinės kultūros stoką, V. Sezemanas argumentuotai paaiškina jos būtinumą pačiai kultūrinei veiklai bei kartu su kitais dviem autoriais įžvelgia ir profesionalaus sporto bei kūno kulto problemas, kurios prabėgus beveik šimtmečiui tapo dar aktualesnės

The article deals with the concepts of physical culture set out in Vydūnas' writing "Health, Youth, Beauty", in Šalkauskis' book "Physical education and its goals", in Maceina's works "The problem of pedagogical vitalism" and "Prof. St. Šalkauskis' Pedagogy" and in Sesemann's study "Time, Culture and Body". The aim is to identify the similarities and differences in the views of Lithuanian philosophers and to assess the originality of their ideas. We maintain that all philosophers regard physical culture as a condition to organize one's body and consider it as inseparable from spiritual culture. Vydūnas emphasizes the lack of physical culture in "cultural" human being, Sesemann explains its necessity for the cultural activity itself and like the other two authors discerns the problems of professional sports and cult of the body, which have become even more relevant after almost a century.