Neformalus baudžiamojo įstatymo taikymas: poreikis, ribos, doktrinos

Straipsnyje nagrinėjami klausimai, susiję su būtinumu ir teisinėmis galimybėmis neformaliai taikyti baudžiamąjį įstatymą. Šie klausimai glaudžiai susiję su teisine diskusija apie teisėjo kaip teisės aiškintojo ir taikytojo įgalinimų ribas. Nors teisinio pozityvizmo įtaka baudžiamajai justicijai yra didesnė nei civilinei, tačiau net ir baudžiamojoje byloje teisėjas neturi būti visiškai suvaržytas įstatymo raidės. Straipsnyje pagrindžiamas poreikis neformaliai taikyti baudžiamąjį įstatymą, aptariami atvejai, kai toks poreikis kyla, pasisakoma dėl teisinių doktrinų, leidžiančių tai daryti.

The subjective reason for informal application of criminal law is surplus, clarity and consistency strapped legislation, which often produces irrational, abstract and limitless definitions of particular crimes. These definitions later become the means to formulate excess criminal charges for minor infringements and artificially criminalize relations regulated by other branches of law (tax, administrative, civil, etc.). So, the avoid artificial criminalization and absurd criminal convictions. The author distinguishes the following working legal instruments allowing informally apply the criminal law: 1) expansive and narrowing interpretation of criminal law; 2) the concept of dangerousness of criminal act; 3) the general legal principle of proportionality and the principle of criminal law as a last resort (lat. ultima ratio); 4) the maxim of human rights protection. The paper illustrates the effectiveness of these concepts with concrete examples of court practice.