Visiško nuostolių atlyginimo principo, kilus deliktinei atsakomybei, taikymo išimtys – subjektyvios prigimties faktoriai

Straipsnyje, remiantis Lietuvos ir tarptautiniu teisiniu reguliavimu, teismine praktika bei moksline doktrina, atskleidžiamas visiško nuostolių atlyginimo principo turinys, taikymo tikslas bei subjektyvios prigimties faktorių, suponuojančių visiško nuostolių atlyginimo principo taikymo išimtis, reikšmė. Deliktinės civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose visiško nuostolių atlyginimo principo tikslą galima apibrėžti įvairiai: kaip žalą patyrusio asmens grąžinimą į iki pažeidimo buvusią padėtį; žalos tikslų įvertinimą ir atlyginimą nukentėjusiajam tiek, kiek jis iš tiesų prarado; nukentėjusiojo neatsidūrimą nei geresnėje, nei blogesnėje padėtyje, kuri buvo iki jo teisių pažeidimo; pusiausvyros, kuri buvo pažeista asmeniui padarius žalą, atkūrimą. Vis dėlto dėl subjektyvios prigimties faktorių – atsakomybės prigimties, šalių turtinės padėties ir šalių tarpusavio santykių – įtakos visiško nuostolių atlyginimo principo taikymas bei tikslo pasiekimas visa apimtimi ne visada įmanomas. Atsižvelgiant į tai, jog žalos atlyginimo atveju privalo būti derinami dviejų šalių (žalą sukėlusiosios ir nukentėjusiosios) interesai, bei į tai, jog subjektyvios prigimties faktorių taikymas privalo būti išimtinis ir visapusiškai pagrįstas, itin svarbiu laikytinas minėtų faktorių turinio atskleidimas, siekiant tinkamai taikyti tiek visiško nuostolių atlyginimo principą, tiek jo išimtis.

When fault is one of the necessary conditions of liability, the form of fault (intent or negligence) can play an important role in limiting liability—the milder form of fault gives the court broader discretion to reduce the amount of damages and vice versa. The financial status of the parties should be treated, firstly, as the tortfeasor’s financial situation, and, secondly, the victim’s financial situation. In the first case, evaluating the tortfeasor’s financial situation, all relevant circumstances that may affect the person’s financial situation shall be taken into account. Evaluating the victim’s financial situation, his or her good financial status can be the basis of reducing the damages (but this factor must be evaluated carefully and invoked only when the situation needs a fair settlement). The interrelation of the parties should be interpreted as cooperation of both parties or at least one of the parties (usually the tortfeasor’s) benevolent kindness to another party until the damage infliction or after the damage occurred. Given the fact that the above criterions are the exceptions of the main rule that damage must be compensated in full, the factors of subjective nature shall be applicable only if awarding full compensation would lead to unacceptable and grave consequences.