Lygiagrečioji valstybių narių ir Europos Komisijos kompetencija taikyti ES konkurencijos teisės nuostatas ne bis in idem principo kontekste

Tarybos Reglamente (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo įtvirtinta valstybių narių konkurencijos institucijų ir nacionalinių teismų pareiga tam tikrais konkurencijos pažeidimo atvejais taikyti ir nacionalines taisykles, ir ES teisę, todėl dabar Europos Komisija ir 27 valstybių narių konkurencijos institucijos bei teismai dalijasi lygiagrečiąja kompetencija ES konkurencijos teisės srityje. Tokia kompetencijos sistema gali lemti situacijas, kai, pavyzdžiui, dėl to paties susitarimo, galinčio smarkiai paveikti prekybą tarp valstybių narių, tyrimą vykdys ir bausmes už konkurencijos taisyklių pažeidimus skirs kelios nacionalinės konkurencijos institucijos. Todėl keltinas klausimas, ar Reglamente 1/2003, įtvirtinusiame lygiagrečios kompetencijos sistemą, egzistuoja bent koks nors saugiklis, įmonėms užtikrinantis ne bis in idem principo, įtvirtinto Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje garantuojamą apsaugą. Straipsnyje pirmiausia apžvelgiama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika aiškinant principo sąvoką ir jo taikymo ribas. Tuomet šio principo kontekste analizuojamos Reglamentu 1/2003 įtvirtintos lygiagrečios kompetencijos sistemos pagrindinės problemos. Straipsnis baigiamas tiriamų klausimų apibendrinimu, pateikiamos pagrindinės išvados.

The system of parallel competence can lead to situations where the same violation of competition rules will be investigated and punished by several national competition authorities one after the other. However, under Council Regulation (EC) No 1/2003 of 16 December 2002 on the implementation of the rules on competition laid down in Articles 81 and 82 of the Treaty, Member States’ competition authorities and courts in some cases are bound to apply article 101 or 102 of the Treaty on the Functioning of the European Union. Since, as already has been stated, this principle is enshrined in Article 4 of Protocol 7 to the European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, at the beginning of this paper the author overviews the interpretation of the concept of ne bis in idem principle and its scope in the practice of the European Court of Human Rights. Then in the context of this principle the author analyses the system of parallel competences, established by Regulation 1/2003, highlighting main problems of the system. The paper is completed with the summary of the investigated issues and the main conclusions are presented.