Nanotechnologijų reguliavimas Europos Sąjungoje
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2010 |
Straipsnyje nagrinėjama nanotechnologijų reguliavimo būklė (ypač Europos Sąjungoje) ir perspektyvos. Atskleidžiamas diskursas dėl nanotechnologijų sąvokos, analizuojamos nanotechnologijų teisinio bei administracinio reguliavimo prielaidos, principai ir galimi būdai, identifikuojamos analogijos su kitų naujų technologijų reguliavimu. Nagrinėjama tarptautinio ir nacionalinio reguliavimo perspektyva, esamo reguliavimo išplėtimo, taip pat atsargumo principais pagrįsto sui generis nanotechnologijų reguliavimo galimybė. Atsižvelgiant į esamą patirtį rekomenduojamas kompleksinis nanotechnologijų reguliavimas pagrįstas esamo reguliavimo laipsniška plėtra. Europos Sąjungoje ir JAV matomos tiek bendros reguliavimo tendencijos (informacijos atskleidimas, rizikos vertinimas), tiek visiškai skirtingos taisyklės (nanotechnologinių produktų ženklinimas). Lietuvai ir kitoms mažoms jurisdikcijoms siūlomas liberalesnis reguliavimo režimas, pagrįstas maksimalia orientacija į tarptautiniu mastu priimtas normas.
Nanotechnology regulation in the EU and the U.S. has common features in disclosure requirements and recognizing the need for risk assessment; however, significant differences emerge when it comes to informing the consumers and the public (labelling requirements). The article is ended with a summary on prospects and suggested principles for advancing nanotechnology regulation. International regulation is identified as the preferred approach, while liberal national regulation may be a beneficial initial approach in countries like Lithuania. Non-governmental and self-regulatory initiatives may be a valuable aid to the governmental regulation, since they are more adapted to changes, as it is demonstrated by the experience in regulating other emerging technologies.