Išmaniosioms sutartims taikytina teisė
| Date |
|---|
2023 |
Blokų grandinės platformose saugomos ir vykdomos išmaniosios sutartys pasižymi ne tik joms įprastai būdingomis savybėmis (šalių prievolių vykdymo automatizavimu, išraiška programavimo kalba), bet įgyja ir blokų grandinei būdingų bruožų – decentralizuotą ir paskirstytą pobūdį (prievolių vykdymas yra patikėtas ne centralizuotai veikiančiam tarpininkui, bet globaliai išsiskaidžiusiems blokų grandinės mazgams). Ši sudėtinga, sudėtinė išmaniųjų sutarčių ypatybių visuma, lemianti sąsajų ir geografinį neapibrėžtumą, taikytinos teisės nustatymo srityje kelia nemenkų iššūkių. Šiuo straipsniu siekiama nustatyti, ar Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintas taikytinos teisės sutartiniams santykiams nustatymo reguliavimas yra tinkamas identifikuoti išmaniųjų sutarčių šalių santykiams taikytiną teisę. Tyrime analizuojama, kokioms tipinėms aplinkybėms esant egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; ar išmaniųjų sutarčių šalys gali pasirinkti jų santykiams taikytiną teisę; kaip turėtų būti taikomos reglamente „Roma I“ įtvirtintos kolizinės taisyklės. Atliktas tyrimas atskleidė, kad reglamente „Roma I“ numatytas reguliavimas geba pateikti atsakymus į daug kylančių probleminių klausimų, o jame įtvirtintos kolizinės taisyklės, nors ir neišvengiamai susiduriant su tam tikrais iššūkiais, leidžia nustatyti išmaniųjų sutarčių šalių santykiams taikytiną teisę.
Smart contracts stored and executed on blockchain platforms are not only automated and written in a programming language, but also have characteristics derived from the underlying blockchain technology, such as their decentralized and distributed nature (which means that they are executed by a globally distributed network of blockchain nodes rather than any centralized party). This unique set of features leads to geographical uncertainty and thus presents challenges for the domain of the applicable law. The purpose of this article is to ascertain whether the law applicable to smart contracts can be determined with the help of the conflict of law rules adopted at the level of the European Union. The author analyses which typical circumstances confirm that a smart contract has a connection to a foreign country; whether the parties of such a contract can choose the applicable law; and how the rules enshrined in the Rome I Regulation should be applied. The research reveals that the Rome I Regulation is capable of providing many of the answers to applicable law issues and, albeit sometimes with difficulties, is well equipped to be able to assign smart contracts to a particular legal system.