Solidarumo vaidmuo socialinėje teisinėje valstybėje

Straipsnyje siekiama atskleisti vieno iš pagrindinių principų, kuriuo remiasi socialinė teisinė valstybė ir kuris išreiškia visuomenės narių santykių kokybę, – solidarumo principo sampratą ir jos kaitos poveikį tolesnei socialinės teisinės valstybės raidai. Žmogaus teisių socialinėje teisinėje valstybėje užtikrinimas yra neatsiejamas nuo socialinio stabilumo vertybės. Solidarumui, kaip visuomenės stabilumo palaikymo priemonei, gali turėti įtakos instrumentiniai, individualistiniai ar vertybėmis bei socialiniais jausmais grįsti motyvai. Priklausomai nuo valstybės bei visuomenės santykio interpretacijos solidarumas gali reikštis įvairiomis formomis. Straipsnyje skiriamos dvi pagrindinės solidarumo formos – liberalia tradicija grindžiamas instrumentinis (rinkos) solidarumas ir komunitarine tradicija besiremiantis socialinis (kartų) solidarumas. Pabrėžiama dinamiška šių formų sąveika ir solidarumo sampratos kaita, kuriai įtakos turi visuomenėje ryškėjančios individualizacijos, diversifikacijos, globalizacijos ir segmentacijos tendencijos. Ši kaita riboja socialinės teisinės valstybės galimybes efektyviai funkcionuoti.

The article also emphasises the development of the concept of solidarity, which is influenced by evident tendencies of individualisation, diversification, globalization and segmentation of society. Recently, under active influence of these tendencies, a decline of social (generations) solidarity becomes noticeable. This is dangerous to the existence of a social legal state, because the social solidarity of members of society is an important guarantee of stability and effective functioning of a social legal state, which helps to overcome the social tension aroused by an intervention of a social legal state into certain areas of life.