„Kitos šeimos formos“, arba bandymas priderinti šeimos sąvoką prie atskiro asmens subjektyvumo
Mykolo Romerio universitetas |
| Date Issued |
|---|
2012 |
Straipsnyje aptariamas santuokinės šeimos ir „kitų šeimos formų“ santykis, keliamas klausimas, ar egzistuoja teisiniai pagrindai laikyti „kitas šeimos formas“ teisinėmis sąvokomis. Įrodinėjama, kad, legalizavus „kitokias šeimos formas“, santuokinė šeima ne tik netenka konstitucinės apsaugos, bet ji padaroma ir nebūtina, pertekline šeimos forma, atsiveria galimybė paprastesnėmis ir mažiau išlaidžiomis priemonėmis pasiekti tų pačių valstybės pripažįstamų socialinių pasekmių, kurias iki šiol garantavo tik santuokinė šeima. Tai pasmerkia santuokinę šeimą natūraliai mirčiai. „Kitų šeimos formų“ legalizavimas – tai bandymas priderinti šeimos teisinį institutą prie kiekvieno asmens subjektyvumo ir tuo jį panaikinti kaip intersubjektinę vertybę. Kadangi šeimos sąvoka priklauso prie pagrindinių Konstitucijos sąvokų, todėl grindžiama būtinybė ją apibrėžti ne Konstitucinio Teismo aiškinimu, o įstatymų leidėjo formuluojamu rašytiniu tekstu.
state and other third parties to recognize the existence of such relations as well as the moment of their actualization, the moment from which the state’s obligation to protect and care for such relations begins. The relations of cohabitants are purely personal; they are not subject to states regulation. The parties of such relations consciously relieve the state of obligation to recognize and protect their relations by renouncing their obligation to register their relations. The equation of „other forms of family“ to matrimonial family in terms of consequences makes matrimony unnecessary and proclaims “death sentence” for it: if the same legal consequences could be reached by using “other forms of family” why should one use matrimonial family as it is a more complicated device. Recognition of a family as the basis of the state and of society brings it among fundamental Constitutional notions. Thus its content shall be determined not by interpretations of Constitutional Court, but by the statutory text, which is deliberated by the highest state’s authority institution (Parliament). The statutory text is some kind of guarantee that the Constitutional Court will not put itself above the Constitution and will not make interpretation of the Constitution into the creation of the Constitution. The imperative “the powers of authority are limited by the Constitution” (including the powers of the Constitutional Court) is fulfilled only if fundamental constitutional notions are described by a more or less clear text and are subject to the principle of this text’s priority. In contrary, it would lead to the situation, where all authority institutions are bound, except the Constitutional Court. In the USA it is called “Judicial Dictatorship”, “Judicial Usurpation”, in Europe – the shifting of right to rule from parliament to judiciary.