Compensation under the European Convention on Human Rights for expropriations enforced prior to the applicability of the Convention

Forced expropriations of immovable property were common during the Communist era in Eastern Europe. Today, many of the former owners or their heirs are interested in regaining legal ownership of such properties, often decades after the ownership has been reallocated to others. Therefore, the conflict between old and new owners is often resolved in favour of the new owners. While this is understandable from a contemporary political perspective, this approach results in a perpetuation of the results of an earlier human rights violation, thereby resulting in a new human rights violation which will have to be measured against the European Convention on Human Rights (ECHR) if the state in question has ratified it prior to deciding how to handle the long-term effects of expropriations. Firstly, in the article we will devote ourselves to the interpretation of the right to property with an emphasis on the problem of expropriation. Above all, we will elaborate on the definition of the term “property” as well as positive and negative obligations of the Member States regarding this right. Finally, we will address the question of expropriations prior to the entry into force of the Convention and just compensation under Article 41 ECHR. Interpretation of the right to property will be supported by the jurisprudence of the European Court of Human Rights.

Priverstinis nekilnojamojo turto konfiskavimas buvo įprastinė praktika komunistinės eros laikotarpiu Rytų Europos valstybėse. Šiandien daugelis buvusių turto savininkų ar jų įpėdiniai siekia susigrąžinti neteisėtai konfiskuotą turtą, tačiau daugeliu atvejų jų buvusi nuosavybė yra paskirta kitiems. Naujų nuosavybės savininkų reikalavimai išsaugoti nuosavybės teises dažnai yra palaikomi naujos demokratiškai išrinktos valdžios, kuri nenori kartoti komunistinės valdžios padarytų pažeidimų neteisėtai nusavinant asmenų turtą. Todėl ginčai tarp buvusių ir naujų turto savininkų dažnai yra išsprendžiami naujų savininkų naudai. Tačiau tokiose situacijose komunistinės valdžios padaryti žmogaus teisių pažeidimai tampa pagrindu naujiems pažeidimams bei suteikia galimybę asmenims remiantis Europos Žmogaus Teisių Konvencija pateikti individualias peticijas prieš valstybę. Straipsnyje analizuojama teisė į nuosavybės apsaugą, ypač atkreipiant dėmesį į su konfiskavimu susijusias problemas. Taip pat aptariamas termino „nuosavybė“ apibrėžimas, nagrinėjami pozityvūs ir negatyvūs valstybių įsipareigojimai, įgyvendinant teisę į nuosavybės apsaugą. Galiausiai straipsnyje analizuojamos probleminės situacijos dėl kompensacijų už turtą, konfiskuotą prieš įsigaliojant Konvencijai, ir remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija aptariamas kompensacijos pagal EŽTK 41 straipsnį klausimas bylose dėl teisės į nuosavybės apsaugą.