Aspiration of the Criminal procedure – the truth
Mykolo Romerio universitetas |
| Date |
|---|
2011 |
Lietuvoje vis dažniau pasigirsta nuomonių, jog Lietuvos baudžiamajame procese tiesos nustatymas, jos paieška yra tam tikra iliuzija, kurios nereikia nustatinėti, ieškoti, o užtenka pasitenkinti formaliąja (teisine) tiesa. Tiesos supratimas yra priskiriamas prie subjektyviojo, o ne praktinio pažinimo galimybių. Tai reiškia, jog absoliuti tiesa kaip materialus objektas negali būti pažinta, ji yra tik atitinkamų aplinkybių požymis, žinojimo savybė. Baudžiamąją procesinę veiklą vykdantys asmenys (įskaitant ir teismą) yra procesinės formos tarnai, o kartu ir įkaitai, todėl jie yra nepajėgūs priartėti prie objektyvios, absoliučios tiesos ir turėtų tenkintis formaliąja (teisine) tiesa. Formalioji (teisinė) tiesa – iš formalaus prado kilusi konstrukcija, kurią taikant teisingumas yra suvedamas į tam tikrą formą, taigi justicija yra ne kas kita, kaip savotiškas formalumas, nes ji pasitenkina ne nuodugniu praeityje padarytų nusikalstamų veikų, jų padarymo aplinkybių aiškinimusi, o, geriausiu atveju, paviršiniu tokių aplinkybių tyrimu ar nagrinėjimu. Baudžiamajame procese formaliąja tiesa laikytinos tokios žinios, išvados apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios, nors ir atitinka padarytos nusikalstamos veikos pažinimo aplinkybes, tačiau šių aplinkybių pažinimo lygis neatitinka išsamaus, visapusiško tų aplinkybių pažinimo kriterijaus.
The article investigates the problem of the truth as the purpose of the criminal procedure, the problem of its cognition. Individuals carrying out criminal procedure activities (including the court) are servants of the procedural form and, at the same time, its hostages, therefore they are unable to approach the objective, absolute truth and should be content with the formal (legal) truth. This position falls under criticism. Attempts to artificial segmentation of the truth to its separate categories or forms are nothing, but justification of the procedural erosion of a certain form. The article offers the opinion that the classical criminal procedure shall establish absolute, not formal (legal) truth. The truth is not only an aspiration of the criminal procedure, but, at the same time, a derivative, regulatory principle, the idea that works only in classical criminal procedure. This principle does not work in quasi-processes, i. e. in those criminal procedure forms that are organically separated from the classical procedure form.