Žmogaus teisių apsaugos metodologija: Europos Žmogaus Teisių Teismas vs sociumo entropija

Straipsnyje pažymima, kad žmogaus teisių ir laisvių vertybinis pobūdis nekeičia tos aplinkybės, kad demokratinėse valstybėse vyksta nuolatinis diskursas dėl žmogaus teisių turinio, dėl to, kokia turėtų būti konkreti žmogaus teisių ir laisvių išraiškos forma, jos apimtis ir net ribos. Straipsnyje konstatuojama, kad konkrečios šalies skirtinga istorinė, politinė, kultūrinė, socialinė, ekonominė patirtis sąlygoja tai, kad demokratinėse valstybėse žmogaus teisių ir laisvių turinys neretai yra netapatus. Konstatuojama, kad neretai net gilias demokratijos bei žmogaus teisių apsaugos tradicijas turinti šalis yra suvaržyta sociumo entropijos (uždarumo) ir ne visuomet yra pajėgi pati viena efektyviai spręsti iškilusias žmogaus teisių ir laisvių raidos problemas. Diskurse pripažįstama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra unikalus reiškinys žmonijos raidos istorijoje, kuris užtikrino ilgalaikę perspektyvą žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimui. Konstatuojama, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra tapęs tuo instrumentu, kuris ne tik formuoja vientisą žmogaus teisių ir laisvių standarto turinį, bet ir suteikia galimybę pašalinti konkrečioje valstybėje dėl sociumo entropijos kylančius žmogaus teisių raidos trukdžius.

The article analyzes that democratic states not only declare that they recognize the priority of human rights and freedoms, but that they also treat the respect for human rights and freedoms as an ideological foundation of their states. A value-based nature of human rights and freedoms does not mean that there is no continual discourse in democratic states over the content of human rights and over the concrete form, scope, and limits of the expression of human rights and freedoms. In any social milieu, discourse over the content of human rights and freedoms is a permanent reality in the evolution of democratic states. The diverse historical, political, cultural, social, and economic experiences of particular countries explains how the content of human rights and freedoms actually differs between democratic states, even where they share common views on fundamental principles. Every state naturally goes through separate stages of the historical development of human rights and freedoms. The scope of the protection of human rights and freedoms in a particular country is subject to continuous change, which, although having been determined by certain objective circumstances, may be assessed as either an advantage or a disadvantage.